Lietuvos vadovės pavardė minima greta Lenkijos, Suomijos ir
Švedijos premjerų, dviejų eurokomisarų, Tarptautinio valiutos
fondo ir Europos Parlamento vadovų.
Susieję vykdomosios Europos Komisijos pirmininko rinkimus su
Europos Parlamento rinkimais pagal 2009 metų Lisabonos sutartį,
Europos Sąjungos (ES) lyderiai tikėjosi atgaivinti didėjantį
rinkėjų pasyvumą ir įveikti „demokratijos deficitą“ Bendrijoje,
dėl kurio buvo daug priekaištaujama.
Tuomet buvo keliama prielaida, jog jeigu ES, kurios narių
skaičius greitai padidės iki 28, rinkėjams būtų suteiktas realus
politinis pasirinkimas, įkūnijamas konkrečių kandidatų, jiems
būtų lengviau tapatintis su „Europa“ ir aktyviau balsuoti.
Tai savo ruožtu suteiktų didesnį legitimumą Europos Komisijai,
kuri siūlo ir įgyvendina Bendrijos teisės aktus, tačiau kritikai
šią instituciją neretai peikia kaip nerenkamą ir nedemokratišką.
„Pirmą kartą gali vykti tikri „Europos“ rinkimai, kurių
rezultatai formuotų Europos politiką bent penkerius ateinančius
metus“, - teigia Europos valdymo problemų profesorius Simonas Hixas iš Londono ekonomikos mokyklos.
Likus mažiau nei metams iki gegužę vyksiančių rinkimų,
pradeda aiškėti naujosios sistemos trūkumai, Europai dairantis
įpėdinio buvusiam centro dešiniosios Portugalijos vyriausybės
vadovui Jose Manueliui Barroso, kuris vadovavo
Europos Komisijai nuo 2005 metų.
Be kita ko, šie rinkimai, tradiciškai tampantys galimybe
piliečiams pareikšti protestą prieš nacionalines vyriausybes, gali
būti pirmąkart panaudoti suduoti galingam smūgiui pačiai Europai.
Kaip rodo apklausos, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje,
Italijoje, Graikijoje, Nyderlanduose ir kitose šalyse iki trečdalio
balsų gali atitekti prieš ES nusistačiusiems populistams ir
nacionalistinėms ultradešiniosioms arba ultrakairiosioms partijoms.
Dėl šios priežasties gali būti sunkiau užtikrinti
absoliučią daugumą renkant naują Europos Komisijos pirmininką,
kurio kandidatūrą pasiūlys ES lyderiai, „atsižvelgdami į Europos
Parlamento rinkimus ir surengę atitinkamas konsultacijas“.
Šios aplinkybės taip pat gali atgrasyti talentingiausius
veikėjus nuo pastangų siekti to posto. Kol kas neįžvelgiama beveik
jokių ženklų, jog iškiliausi Europos lyderiai ketintų varžytis
dėl savo politinės šeimos paskyrimo.
Trys premjerai, laikyti centro dešiniosios Europos liaudies
partijos, kuri yra didžiausias blokas dabartinės sudėties Europos
Parlamente, potencialiais kandidatais, patys atsiribojo nuo šių
lenktynių.
Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas, Suomijos Jyrki Katainenas ir Švedijos Fredrikas Reinfeldtas nusprendė pasilikti nacionalinėje politikoje.
Tarp galimų kandidatų buvo minimi du dabartiniai ES komisarai -
Viviane Reding iš Liuksemburgo ir Michelis Barnier
iš Prancūzijos, taip pat buvusi - Lietuvos
prezidentė Dalia Grybauskaitė. Nė vieno iš jų vardas nėra gerai
žinomas, galintis pritraukti daug šalininkų, rašo „Reuters“.
Tarp labiau žinomų vardų minima dabartinė Tarptautinio
valiutos fondo (TVF) vadovė - konservatyvių pažiūrų Christine
Lagarde iš Prancūzijos. Tačiau neaišku, ar jos
kandidatūrą keltų Prancūzijos socialistų vyriausybė, o
Ch. Lagarde ateitį taip pat gali aptemdyti jos ryšys su viena byla.
Socialistai, antroji didžiausia Europos Parlamento frakcija, savo
kandidatu veikiausiai kels dabartinį EP pirmininką - 57 metų
Martiną Schulzą iš Vokietijos. M. Schulzas jau
kelis mėnesius dalyvauja rinkimų kampanijoje, ir kol kas jam
neatsirado nė vieno rimto varžovo.
Tačiau nors šis barzdotas buvęs knygyno savininkas yra gerai
žinomas veikėjas Briuselyje, nes beveik visą savo politinę
karjerą praleido ES įstatymų leidžiamojoje institucijoje, jam
stinga darbo vyriausybėje ir ekonominės patirties.
Nors M. Schulzas sklandžiai kalba prancūziškai ir angliškai, jo
pilietybė gali atrodyti įtartina Prancūzijoje, Britanijoje ir euro
zonos periferijos šalyse, kuri Vokietija labiausiai siejasi su
griežta taupymo politika.
Tarp ES valdžio koridoriuose šnibždamų kitų socialistų
vardų minimas kadenciją baigiantis Pasaulio prekybos organizacijos
vadovas prancūzas Pascalis Lamy ir buvęs Ispanijos
premjeras Jose Luisas Rodriguezas Zapatero. Tačiau atrodo mažai tikėtina, kad kuris nors iš jų
būtų iškeltas kandidatu.
Centro dešinieji liberalai, kurie yra trečias didžiausias EP
blokas, tikriausiai iškels 60-metį buvusį Belgijos premjerą Guy
Verhofstadtą. Jis buvo siūlomas kandidatu
vadovauti Europos Komisijai 2004 metais, palaikant Prancūzijai ir
Vokietijai, tačiau šiuos planus torpedavo Britanija ir jos
sąjungininkai. Daugelis ES vyriausybių jo pažiūras laiko pernelyg
federalistinėmis.
Žalieji taip pat ketina surengti balsavimą internetu, kad
išrinktų savo vėliavnešį, netekę savo labiausiai charizmatiško
lyderio - 67 metų Danielio Cohno-Bendito,
kuris atsistatydina iš Europos Parlamento.
Daugelis mini intriguojantį autsaiderį - 70 metų buvusį
Italijos premjerą Mario Monti, puikiai išmanantį
ES valdžios vingrybes.
Šis pagarbą pelnęs ekonomistas, dirbęs už konkurenciją ir
vidaus rinką atsakingo ES komisaro poste, vadovavo technokratų
vyriausybei, atitraukusiai Italiją nuo bankroto slenksčio 2011
metais. Jis ėmėsi kai kurių sunkių reformų ir griežto taupymo
priemonių, tačiau buvo sutriuškintas per visuotinius rinkimus šių
metų vasarį.
Be to, jog centristinė partija „Piliečių pasirinkimas“ nėra
nė vieno ES politinio susivienijimo narė, o buvęs premjeras Silvio
Berlusconi, vietoje kurio buvo paskirtas
M. Monti, gali blokuoti Europos liaudies partijos pastangas iškelti
jį savo kandidatu.