O gal arenoje atsiras koks nors kitas kandidatas, kuris per būsimus rinkimus pretenduotų tapti rimtu aukščiausiosios politinės lygos žaidėju?
Į pastarąjį klausimą atsakyti bene lengviausia. Kad politikos padangėje sužibėtų nauja pirmojo ryškumo žvaigždė, jau liko per mažai laiko, kita vertus, tokių tiesiog nematyti.
Kaip vienas galimų kandidatų į prezidentus kartkartėmis įvardijamas karjeros diplomatas dabartinis ES ambasadorius V.Ušackas. Bet kol kas, regis, jis tiesiog ramiai laukia, kol baigsis aktyvi jo asmeninės priešės D.Grybauskaitės politinė karjera.
Savo vaidmenį prezidento rinkimuose tikriausiai sieks atlikti vis stiprėjantis radikalaus antiliberalizmo ir antireuropietiškumo frontas, besišvaistantis kovos su viską esą užvaldžiusiais „klanais” šūkiais ar liepsningomis sąmokslo teorijomis.
Į šio fronto lyderes taikėsi parlamentarė N.Venckienė. Bet skandalingajai veikėjai pabėgus į užsienį, jos galimybės oficialiai dalyvauti prezidento rinkimuose tapo miglotos.
Vienu pretendentų užimti eksteisėjos vietą lyg ir tapo vis aštresniais pareiškimais, nutaikytais į pačią D.Grybauskaitę, besišvaistantis buvęs Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovas, Seimo narys V.Gailius. Bet ir jo galimybės įsiveržti į politikos lyderių gretas kol kas labai abejotinos.
Užtat galima beveik neabejoti, kad savo karjeros ir galios viršūnėje įsitvirtinusi D.Grybauskaitė sieks čia likti dar penkeriems metams.
Tokio užmojo dabartinė šalies vadovė, atrodo, atsisakytų tik tokiu atveju, jei jai atsivertų kelias į kokį nors aukštą postą visos Europos Sąjungos valdžios viršūnėse. Bet tokia perspektyva menka.
Todėl nenuostabu, kad D.Grybauskaitės vieši pareiškimai ir politinė elgsena jau senokai panašūs į prezidento rinkimų kampaniją. Pagrindinė jos strategija – konfrontacija su dabartine Vyriausybe ir pagrindine valdančiąja jėga socialdemokaratais.
Būtent tokią prezidentės rinkimų kampanijos kryptį lemia ne tik jos siekis pasirodyti pagrindine valstybės šeimininke, bet ir vis akivaizdesnė orientacija į dešiniąją rinkėjų stovyklą.
Valdant konservatoriams juos rėmusi D.Grybauskaitė dar mėgino vaidinti ir visai visuomenei atstovaujančią politikę, o pastaruoju metu ji jau atvirai užima dešiniųjų partijų bei dešiniojo elektorato atstovės poziciją.
Konservatorių viršūnės jau seniai deklaravo, jog yra pasirengusios paremti dabartinę šalies vadovę ir tik laukia jos žodžio. Tokius išskaičiavimus nesunku suprasti, nes būti prezidentine partija naudinga visais požiūriais.
Prezidentės parama praverstų ne tik atsiradus galimybei dešiniesiems ir A.Kubiliui vėl veržtis prie Vyriausybės vairo. O gal baigusi antrąją kadenciją D.Grybauskaitė pati parems kurį nors konservatorių veikėją kovoje dėl Prezidentūros?
Sudėtingesnė Liberalų sąjūdžio elito padėtis. Eisi su prezidente ir konservatoriais – ištirpsi pastarųjų šešėlyje, be to, dalį rinkėjų ir bendražygių suerzinsi. Žaisi savo žaidimą – susipyksi ne tik su pagrindiniais politiniais sąjungininkais, bet ir su valstybės šeimininke.
Atrodo, kad dabartinę liberalų vadovybę gąsdina būtent antrasis scenarijus. Todėl ji kartu su konservatoriais linksta iškart suformuoti bendrą frontą D.Grybauskaitės labui, prieš tai surengus parodomųjų diskusijų, ar vis dėlto nevertėtų mesti į rinkimų ugnį, pavyzdžiui, P.Auštrevičiaus ar E.Gentvilo.
Jau ir politikos užkulisiuose vis garsėja kalbos, kad pati D.Grybauskaitė su dešiniųjų partijų lyderiais pradėjo kalbėti dėl bendradarbiavimo per prezidento rinkimus.
Ką tokiai sutelktai jėgai atremti gali pasiūlyti dabartiniai valdantieji?
Nei „darbiečių” keliamas A.Paulauskas, nei tarpusavyje besipjaunančių „tvarkiečių” įvardijamas V.Mazuronis, nei lenkų mažumai atstovaujantis kandidatas, žinoma, negali prilygti A.Butkevičiui.
Tik premjeras galėtų rimtai susiremti su D.Grybauskaite ir, skirtingai nei 2009 metais (tada dabartinės prezidentės pergalei užteko vieno rinkimų turo), pratęsti kovą net antrajame rinkimų ture. Tai, žinoma, suvokia ir pati šalies vadovė, pasirinkusi premjerą pagrindiniu savo atakų taikiniu.
Optimistiškai nusiteikę socialdemokratai mano, jog antrajame rinkimų ture intriga toli gražu nesibaigtų – ten esą vyktų visiškai nauja kova, o D.Grybauskaitė tikrai nebūtų neginčijama favoritė.
Taigi daugelis įtakingų kairiųjų vis stipriau stumia A.Butkevičių į prezidentinį ringą. Tai atsispindi ir praėjusią savaitę dienos šviesą išvydusioje socialdemokratų rinkimų strategijoje.
Šiame dokumente minimos ir kitos kandidatūros, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos ministras V.Andriukaitis, dar vienas kitas veikėjas. Bet visi jie rinkimų dramoje greičiausiai liktų tik statistais.
Bet kokiu atveju būsimi prezidento rinkimai bus dešiniojo ir kairiojo politinių sparnų kova, tarsi savotiškas antrasis Seimo rinkimų raundas. Tačiau, skirtingai negu pernai, kitąmet daugiau galimybių turi dešinieji.