Ištraukose atrinkti būsimos prezidentės samprotavimai apie karo ir pokario įvykius Lietuvoje, iš kurių galima daryti išvadą, jog D.Grybauskaitė teigiamai žiūrėjo į Lietuvos okupaciją ir kolchozų kūrimą.
Kad Lietuva į „socializmo statybos kelią“ įstojo vėliau už kitas sovietines respublikas, D.Grybauskaitė, sprendžiant iš rubaltic.ru pateiktų citatų, disertacijoje laiko šiokiu tokiu privalumu - „Žemės ūkio perorganizavimas vyko sustiprėjusios materialinės-techninės SSRS bazės sąlygomis, ir respublikai nebuvo būtinybės viską pradėti nuo ekonomikos industrializacijos“.
Būsima prezidentė, anot rusų portalo, atidavė duoklę sovietams, aršiai kritikuodama lietuvių nacionalizmą ir prisirišimą prie žemės.
„Sovietinė valdžia nugalėjo buržuazinėje šalyje su aiškiai išreikšta nacionalistine politika ir tradiciniu neigiamu požiūriu į SSRS. Buržuazinės valdžios propaganda atliko šmeižikišką darbą prieš kolektyvizacijos praktiką šalyje.
Istoriškai susiklostęs smulkaus savininko santykis su žeme šiai propagandai buvo dėkinga dirva. Prie šios propagandos prisidėjo ir klerikalų atstovai, turintys didelę įtaką valstiečių masėms, kadangi Lietuvos gyventojai buvo aktyvūs katalikų tikėjimo šalininkai“, - neva rašoma disertacijoje.
Pagal ištraukas, 1940-1941 m. žemės ūkio reformą D.Grybauskaitė vadino „taikia“ - ją, esą, pavyko atlikti per pusmetį. O po karo prasidėjo „klasių kova“, trukusi iki 1948 m. Kovotojus už Lietuvos nepriklausomybę prezidentė vadino „klasiniais priešais“.
„Klasiniai priešai bandė sustabdyti socialistines pertvarkas respublikoje žiauriu teroru, grasinimais, šantažu, sovietinio ir partinio aktyvo, kolchozų judėjimo organizatorių naikinimu. Nuo klasinio priešo rankos pokario laikotarpiu žuvo daugiau kaip 13 tūkst. žmonių. Tokias užsitęsusias klasių kovas gilino įsikišimas iš išorės per radijo propagandą, pagalbą ginklais ir reikmenimis iš užsienio. Valstietija buvo įbauginta ir atsisakydavo net imti žemę, jau nekalbant apie jungimąsi į ūkius ar kolchozus“, - esą rašė D.Grybauskaitė.
Parengė Jurgita Noreikienė
