Tokį išmanųjį politikos principą dabartinė prezidentė pasirinko
"partškoloje", kai dar 1989 m. gruodį Vilniaus aukštoji partinė mokykla,
iš kurios D.Grybauskaitė nesiruošė trauktis, planavo persikūnyti į
vadybininkų rengimo centrą, bet tuo pačiu institucijos pavadinimu.
Vadybininkams turėjo būti nesvarbu nei mokyklos pavadinimas, nei jos
neigiamas vaidmuo atgimimo istorijoje.
Įspūdinga: net mažuose kaimeliuose šlamant trispalvėms, Sąjūdžio seimui
pradėjus jau ruošti nepriklausomybės atkūrimo dokumentus, komunistams
masiškai metant į šiukšliadėžes partinius bilietus, ideologinėje
citadelėje tapti klausytojais pageidavo apie pusantro tūkstančio 25--35
metų buvusių komjaunimo veikėjų ir kandidatų į komunistų partijos narius
(jų sąrašus galima pamatyti archyve).
Vieni darė revoliuciją, kiti, matyt, laukdami, kol revoliucionieriai
susipjaus tarpusavyje, ruošėsi valdyti valstybę. Taip ir įvyko.
Sąjūdis, be kurio Lietuva būtų likusi NVS, vidaus politikoje vadovavosi
principu -- nepraleisti į aukščiausią valdžią savų. Ir atidavė vadžias
tiems, prieš kuriuos kovojo.
Sąjūdis neturėjo ir tikriausiai jau nebeturės savo Lietuvos prezidento.
Konservatorių vadovas A.Kubilius patetiškai aiškina, kodėl dešiniųjų
partijai reikalinga D.Grybauskaitė. Po abejotinos argumentacijos
pagaliau paaiškėja, kad pagrindinė poreikio priežastis -- jos realus
šansas laimėti. Ne pažiūros.
Prieš daug metų, kai Sąjūdžio dešinieji dar jautėsi tokie esą, niekas
neabejojo, kad A.Brazauskas laimės prieš S.Lozoraitį, bet sąjūdininkams
vis tiek buvo reikalingesnis pastarasis.
Tėvynės sąjungoje galutinai įsigalėjo pragmatizmas ir pataikavimas. Tai
patvirtina ir labiau nei keistas užmojis į Europos Parlamento rinkimų
sąrašo priekį brukti net elementaraus politinės partinės veiklos etapo
neperėjusį jauną žmogų. Juk visus guzus jis turės visiškai be pagrindo
susirinkti po kelerių metų, nes tylus pritarimas ne visada yra
nuoširdus.
Kaip galima eksperimentuoti su tokiais svarbiais postais?
Dar rimtesnis reikalas yra kandidato į prezidentus kėlimas.
Atsisakydami savo partijos pretendento konservatoriai daro strateginę
klaidą ir žalą sau patiems. Kaip ir Liberalų sąjūdis.
Beje, akademikas E.Vilkas liberalą P.Auštrevičių laikė vienu svarbiausių
Lietuvos stojimo į ES strategų. Jis net galėjo būti bendras dešiniųjų
kandidatas, turintis pažiūras.
Jeigu didelė partija nesugeba iškelti savo kandidato į svarbiausią
valstybės postą, tradiciškai suprantama, kad ta partija turi problemų,
ir dėl vadovų aštrios konkurencijos renkasi daugiau ar mažiau neutralų
variantą. Tol, kol atsiras aiškus lyderis.
Tačiau jeigu toks neišaugo per penkerius metus, tikėtina, kad jo nebus
ir dar po penkerių. Dažnai tokios partijos skyla ir pradeda kurti
savarankiškus politinius darinius.
Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) yra ties
pavojinga išsivaikščiojimo riba. D.Grybauskaitės rėmimas partijos
nesuvienys.
Net per daug nesigilinant nesunku suprasti, kam D.Grybauskaitei
reikalinga TS-LKD. Tik tam, kad rinkimų dieną iš bažnyčių prie
balsadėžių pasukusieji ją paremtų kaip nenuilstamą kovotoją su blogąja
teisėsauga ir klanais. D.Grybauskaitei TS-LKD yra kaip įrankis, kurį
laikui bėgant galima ir išmesti.
Situacija yra rimtesnė negu viktorina, kas kiek balsų atims ar pridės.
Europarlamentaras V.Landsbergis teigia, kad kuriamas frontas, kurio
šūkis -- bet kas, kad tik ne D.Grybauskaitė. Iš dalies tai tiesa.
Tačiau tas frontas nėra prieš Europos Sąjungą, prieš eurą ar
demokratiją. Tai frontas prieš kaprizais, asmeniniu kerštu ir skaldymu
grindžiamą prezidentės politiką.
Apie šias D.Grybauskaitės savybes, kurios vis labiau pasitvirtina, dar
ne taip seniai kalbėjo tuometė Seimo pirmininkė I.Degutienė. Tai
liudija ir su prezidente dirbusieji.
Subjektyvizmas, kraštutinis individualizmas, šališkumas yra pavojingos
valstybės vadovo savybės. Apie tai, nors ir pavėluotai, jau kalba
dauguma pretendentų į prezidentus.
Pagaliau tai frontas prieš vis labiau irstančią Lietuvos užsienio
politiką. Politinė krizė Ukrainoje nepasibaigs Maidane. Rusija
sunerimusi ir ji nėra tik įvykių stebėtoja. Nauja įtampos banga
atidunda nuo Dagestano. Sočio olimpinių žaidynių sergėti plaukia net
JAV karinis laivynas. Situacija keičiasi kas savaitę.
Lietuva nuo įtampos taškų yra ir toli, ir arti. Užsienio politika, o ne
susitikimai su tauta per Kaziuko mugę bus pagrindinis visų kandidatų į
prezidentus prioritetas.
Lietuvai reikia nacionalinės, o ne vieno ar dviejų žmonių sukurptos
užsienio politikos. Reikia ir atitinkamo lyderio. Tokio, kuris ne
purkštauja, o tariasi su Seimo Užsienio reikalų komitetu, Vyriausybe,
kad ir kokios koalicinės sudėties ji būtų. Be to, toks lyderis apie
tai, kas nuspręsta, turi sugebėti paprastai ir aiškiai, ne kaltinamojo
akto tonu, paaiškinti žmonėms.
Prieš apsispręsdama, ką remti prezidento rinkimuose, TS-LKD turi apie ką
pagalvoti.