Arba nuo tada, kai Baltijos šalys įstojo į NATO.Ukraina anksčiau ar vėliau bus su Vakarais. Dabar tai jau tik laiko klausimas. Kai 600 tūkstančių kvadratinių kilometrų atsiduria mūsiškių teritorijoje, tai negrįžtama pergalė.
Žinoma, visa tai, ką mes matome kadruose iš Kijevo, greitai nesibaigs, nes 45 milijonų šalis su marinuotais sovietinėje ekonomikoje rytais niekada nebus Estija, kur gyventojų surašymas užima pusdienį, yra atliekamas trijų specialistų su pieštukais rankose ir kur žmonių tiek nedaug, kad telefono numeriai gali būti keturženkliai.
Tačiau dar viena Šaltojo karo pergalė yra aiški, nes paskubom Kremliaus sukalta Kijeve saviškių vyriausybė tik tol galėjo imituoti šalies valdymą, kol nesusidūrė su rimtesniu pasipriešinimu ir rimtesniais klausimais, nes jokio stuburo jie neturi.
Svajonė negali būti pagrįsta neigimu. Sąjunga su Rusija ukrainiečiams nesiūlo nieko, išskyrus tai, kad „su rusais reikės stengtis mažiau, nes pas europiečius viskas brangu ir reikia sunkiai dirbti“. Nė viena tauta nėra taip apsileidusi, kad pagrindinė jos svajonė galėtų būti tinginystė.
Panašiai kažkada kalbėjo Lietuvos gamintojai: „mums reikia Rusijos rinkos, nes Vakarams reikia labai aukštos kokybės“. Tai neinkštę pagaminkit aukštesnę kokybę, o neieškokit žlibų pirkėjų, kuriems galima įkišti kirviu tašytus kreivus inkilus, niekur daugiau nepageidaujamus. Kai 1998 metais Rusiją susuko finansų krizė ir baigėsi iš ten pinigai, lietuvių gamintojai taip ir padarė, ir nesigaili iki šiol.
Dabartinė Ukrainos valdžia neturi idėjos, kuria žmonės galėtų patikėti. „Mes neparduosim Ukrainos Vakarams” nėra patraukli idėja ir nėra geras rinkodaros šūkis.
Didžioji dalis šalies gyventojų nori, kad juos parduotų Vakarams, jei tik Vakarai juos pirks. Jie nori gyventi gražiau ir turtingiau, ir daugumas žmonių labai gerai žino, kaip tai padarius: palygini gyvenimą Baltarusijoje ir Lietuvoje, ir matai, kurį kelią rinktis, jei užtenka proto. Vienoje pusėje Europa, kitoje – traktorių gamykla ir ūsuotas kolūkietis pajacas prie šalies vairo, greta kurio mūsų žemės referendumo organizatoriai atrodo kaip proto bokštai.
Žinoma, jei gyventojams neužtenka proto, tai jau niekas nepadės, bet Ukrainoje, regis, viskas gerai. Ir jokio skirtumo, kad Ukrainos opozicija yra susikaldžiusi, neįspūdinga ir nepatyrusi, ir ne visi jos lyderiai yra tinkami žurnalų viršeliams. Gera idėja pati save parduoda, ir lyderiams reikalavimai mažesni. Ukraina turi idėją: liautis būti spygliuotos vielos ir aptrupėjusio gelžbetonio kraštu ir jungtis prie geresnio gyvenimo. Kai prekė tokia patraukli, nelabai kas žiūri, kaip atrodo pardavėjas.
Lietuva Sąjūdžio laikais irgi neturėjo politikų svajonių komandos. Prisiminkite. Tai buvo margas mišinys iš idealistų, avantiūristų, kuoktelėjusių aktyvistų ir ciniškų prisiplakėlių, bet koks skirtumas. Laisvės ir geresnio gyvenimo idėja buvo tokia stipri, kad išvežė. Ukrainoje dabar bus tas pats. Sunkiai, bet išvilks.
Kad istorija kartojasi, galima matyti iš daugelio požymių: ne tik vėliavų virš barikadų ir Molotovo kokteilių. Rusija spjaudosi tais pačiais barškančiais propagandos užtaisais, kokius prieš du dešimtmečius skaitėme ir mes savo adresu: užsieniečių apmokėti ekstremistai, provokatoriai, ginkluoti smogikai, ir iš visur kyšo ilgos Pentagono ir CŽV ausys. Kaip miela, buvom jau pamiršę.
Dabar mes galime grąžinti skolą: anksčiau ant mūsų barikadų prie Aukščiausiosios Tarybos laipiojo ir naktimis prie laužų šildėsi korespondentai iš Švedijos ir Norvegijos, šiandien „Lietuvos ryto“ žmonės ,Vaidas Saldžiūnas, Dovydas Pancerovas ir Vidmantas Balkūnas yra Kijeve, ir jie ten yra žmonės iš Vakarų.
Prieš du dešimtmečius Kremlius lojo apie tai, kad Sąjūdžio smogikus ir jų instruktorius peni pinigai iš Vašingtono. Šiandien rusų žiniasklaida rašo apie „Baltijos pėdsakus Kijevo euromaidane“, ir ne tik vėl mini lietuvių snaiperius, bet ir detaliai praneša, kad tarp užsienio specialiųjų tarnybų, vykdančių kurstymą Ukrainoje, dirba „specialistai iš Baltijos šalių, taip pat ir Lietuvos, kurie turi nemažą darbo patirtį, rengdami Rusijos opozicijos atstovus specialiose stovyklose.“
Aš jei nebūčiau perskaitęs pats, nepatikėčiau: kaip iš akies traukta, mano jaunystės laikų dainos. „Eskalavimas (Ukrainoje) vykdomas ta pačia vėže, kurią išvažinėjo Baltijos šalių žmonės: prakeikti maskoliai, holodomoras, genocidas, okupacija, lagaminas-stotis-Rusija ir taip toliau“.
Visi kiti nudrožti poteriai apie tai, kad Ukraina net ne valstybė, ir kad „paprasti žmonės labiausiai už viską nori taikiai gyventi vieni su kitais, kol jų nekiršina ekstremistai“ – viskas kaip nulieta. Su amžiumi ateina didelis privalumas: niekas nebestebina, viskas matyta.
Pralaimėjimo isterija Kremliuje lengvai atpažįstama. Tik aplinkybės kitos: Rusijai labai nepavyko, kad šį kartą, kartu su krize Ukrainoje, kur kontrolė prarasta, jie dar turi ir Olimpines žaidynes, iš kurių triumfo jau nebebus, nes viso pasaulio žinių laidose kasdien, greta sporto naujienų iš Sočio, bus informacija apie tai, kaip ukrainiečiai Rusiją siunčia velniop.
Ir todėl, kai šiandien skaitome žinias iš Ukrainos, matome istoriją. Dar vienas Blogio Imperijos gabalas nuskeltas, ir jis jau saviškių rankose.
