Neseniai Didžiosios Britanijos iždo sekretorius G.Osborne’as netgi pareiškė, kad ES teks rinktis – keistis arba žlugti. Niūrias prognozes britų politikas pirmiausia grindžia pernelyg didelėmis ES šalių socialinėmis išmokomis ir konkurencingumo stoka.
Iš tiesų vadinamąsias gerovės visuomenes kuriančių šalių statistika rodo, kad niekur pasaulyje nėra tokios dosnios socialinės politikos kaip senosiose ES narėse.
ES gyvena tik per 7 proc. pasaulio žmonių, sukuriama apie ketvirtadalį visos žmonijos ekonominės gerovės, bet Bendrijoje gyvenantiems europiečiams tenka net pusė pasaulinių socialinių išmokų.
Atrodytų, būtų galima tik pasidžiaugti, kad bent jau senosios ES narės įstengė sukurti visiems savo žmonėms geras gyvenimo sąlygas.
Taip europiečiai ir vertino socialinės gerovės valstybės modelius iki 2009 metais pasaulį ištikusios finansų krizės, kuri atskleidė, jog ne visoms ES šalims toks socialinis dosnumas buvo pagal kišenę.
Pavyzdinėmis socialinės gerovės valstybėmis laikomos Skandinavijos šalys, taip pat Vokietija sugebėjo ir dosniai finansuoti socialines programas, ir kartu neprasiskolinti. Tačiau visiškai kitokia padėtis Pietų Europos šalyse.
Didžiausiu ES baubu tapusi Graikija įsigudrino ilgus metus mulkinti Europos Komisiją teikdama klaidingus statistikos duomenis. Kilus krizei išlindo, kad 2009 metais šios šalies biudžeto skylė siekė ne 3,7 proc. bendrojo vidaus produkto, kaip manyta, o net 15,4 procento.
Graikijos gelbėjimas nuo visiško bankroto kainavo brangiai – 2010-siais ES ir Tarptautinis valiutos fondas jai suteikė 110 mlrd. eurų paramą.
Tačiau pasirodė, kad ir to negana. 2012 metais teko skirti dar 130 mlrd. eurų ir nurašyti per 100 mlrd. eurų šios šalies privataus sektoriaus skolų.
Pagalbos prireikė ir Portugalijai, Ispanijai, Kiprui, Airijai. Tiesa, airiai sugebėjo sėkmingai suvaldyti savo finansus ir dabar išmoka skolas, bet kitose šalyse padėtis tebėra įtempta.
Krizė atskleidė, kad dalyje ES šalių pasirinktas gerovės valstybės modelis reiškė gerą gyvenimą ne pagal galimybes skolinantis. Iš esmės tokios šalys kaip Graikija įdiegė labai dosnią ir netaupią, net lengvai sukčiauti leidusią socialinės paramos sistemą, o vėliau už šią gerovę turėjo sumokėti visi europiečiai.
Anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai tenka atsipeikėti. Graikija buvo priversta taupyti, smarkiai nurėždama socialines išmokas, mažindama tarnautojų skaičių ir algas. Gyvenimo lygis šioje šalyje labai smuko, iki rekordinių 27 proc. aukštumų išaugo nedarbas, o tarp jaunimo nedirba kas antras.
Graikai mėgino priešintis tokiai politikai, miestų gatvėse kėlė riaušes, dėl visų savo bėdų kaltino ne save ir ankstesnes savo vyriausybes, o pirmiausia griežtas pagalbos jų šaliai sąlygas kėlusią Vokietiją ir jos kanclerę A.Merkel. Bet graikams teko susitaikyti su realybe, nes vokiečiai ir kiti ES donorai jau neleidžia toliau gyventi jų sąskaita.
Reikėtų pripažinti, kad ekonomikai sunkiai pakeliama socialinių išlaidų našta – ne vien Graikijos, bet ir daugelio kitų ES šalių problema, neišskiriant net skeptiškai į graikus žvelgiančių britų.
Didžiąją Britaniją valdanti konservatorių ir liberalų demokratų koalicija jau trejus metus vykdo taupymo politiką, tačiau vis vien dar tenka kasmet skolintis apie 100 mlrd. svarų ir arti pusės šios sumos išleidžiama skolų palūkanoms dengti.
Todėl Londonas paskelbė, kad artimiausiais metais dar 25 mlrd. svarų sterlingų bus mažinamos biudžeto išlaidos, ir pirmiausia pagrasino, jog nemokės išmokų už imigrantų vaikus, kurie negyvena Didžiojoje Britanijoje. Tai sukėlė ypač smarkią pasipiktinimo audrą Lenkijoje.
Europos Komisija tokius ketinimus taip pat įvertino kaip kitų ES šalių piliečių diskriminavimą. Londonui teko atsitraukti, juo labiau kad imigrantų sąskaita būtų sutaupyta tik apie 55 mln. svarų.
Didžiosios Britanijos valdžia jau seniai pykdo Briuselį. Kita vertus, nebeįmanoma numoti ranka į britų raginimus mažinti socialines išmokas ir dėmesį sutelkti į ES šalių konkurencingumo stiprinimą. Matyt, ateityje Bendrijai neišvengiamai teks pasukti šiuo keliu.
ES seniai išsikėlusi tikslą tapti konkurencingiausiu pasaulyje regionu, bet iš šių planų kol kas nieko gera neišėjo. Nors dosni socialinė politika nėra nesuderinama su konkurencingumo stiprinimu, biudžetui nepakeliama socialinių išlaidų našta smukdo ekonomiką ir galiausiai fikcija paverčia visus gerovės valstybės siekius.
Lietuvai dar toli iki turtingųjų ES šalių socialinės paramos lygio, tad ir kalbėti apie būtinybę dar ką nors apkarpyti, ko gero, nėra pagrindo. Tačiau konkurencingumo stiprinimas turėtų būti svarbiausias šalies politikos prioritetas.
Kitaip sakant, apie gerovės valstybę postringaujantys politikai, užuot siūlę pralenkiant šalies ūkio galimybes didinti minimalią algą iki 1509 litų, turėtų pagaliau išgirsti, pavyzdžiui, verslininkų prašymą liberalizuoti darbo santykius.