Tai štai, prieš kelias savaites parašiau apie vieną nedidelę piceriją sostinės Antakalnio rajone, kur picų krosnį kūrena malkomis, kur vos dešimt sėdimų vietų ir kur picos, kaip man pasirodė, vienos geriausių šalyje. Taip ir pasakiau straipsnyje. Fotografas Ramūnas Danisevičius padarė puikių nuotraukų.
Po kelių dienų, kaip sužinojau, į piceriją pasipylė lankytojai, ir pasigirdo jų skundai: anksčiau, sako, ateidavai, pavalgydavai, išeidavai, o dabar eilėje laukia po valandą. Pižonai ir socialiniais laipteliais kopiantys individai iš viso Vilniaus nusprendė, kad čia madinga vieta, ir paprastas žmogus atėjęs randa ilgą eilę, kur visi laukia, dairosi ir apsikeičia supratingais žvilgsniais, hm, matai kiek mūsų, gerą maistą vertinančių.
Lankytojų priekaištus suprantu: čia panašus jausmas į tą, kai jums mielą grybavimo vietą randa ištisas autobusas žmonių, kurių anksčiau ten nebuvo, ir viską ištrypia anksčiau, nei ateini pats. Žinoma, padėti niekuo negaliu – mano rašymų populiarumas ir įtaka man pačiam rūpi labiau, nei Antakalnio bendruomenės prigimtinė teisės mėgautis gera pica ramioje ir orioje aplinkoje. Tačiau mano maža, juoda širdutė suvirpėjo, kai išgirdau kalbant, esą ir savininkas skundžiasi, girdi, jam čia meškos paslaugą padarė su tuo išpopuliarinimu, ak, kada tai baigsis, visos tos lankytojų minios su jų pinigais ir pageidavimais. Labai norėčiau manyti, kad galbūt taip nesakė. Arba, jei sakė, tai tik vaizdavo kažką. Vis meno žmogus.
Meno žmogui turi būti būdinga būti nepatenkintam, kai prie jo restorano stovi eilė žmonių, pasiruošusių jam mokėti pinigus. Jie vargina.
Jei, šios picerijos atveju, skundai dėl užgriuvusios sėkmės pasirodytų esą sėkmingi, aš irgi nebūčiau nustebęs. Taip elgiasi beveik visi.
Ekrano žvaigždutės ir kiekvienas asmuo, kurį nufotografuoja blizgiems žurnalams, tuojau pradeda skųstis, kaip juos vargina dėmesys. Ūkininkams blogiau už blogus orus ir prastą derlių kiekvienais metais gali būti tik geras derlius: nėra kur berti grūdus, nespėja išvežti, ir kainos krenta. Gamintojai skundžiasi per dideliais užsakymais, advokatams vienas vargas yra klientų gausa, o tiems, kas įsisavina Europos pinigus, yra didelis galvos skausmas visi tie popieriai, kuriuos reikia pildyti.
Arba bent jau taip jie kalba. Nes niekas nenori, gink Dieve, pasirodyti sėkmingu. Dažnas pasiaiškina – girdi, tik pradėk girtis, ateis mokesčių inspektoriai ir baigsis blogai. Tai, tiesą sakant, yra nesąmonė: mokesčių inspektoriai ateina ne todėl, kad kas nors per plačiai šypsosi. Turbūt nenori kalbėti apie tai, kad gerai, nes gerai gyvenančių Lietuvoje niekas nemyli ir apdeda sarkastiškomis pastabomis, kad jie pasijustų kuo blogiau.
Ir todėl reikia visą laiką skųstis ir visur surasti blogiausią aspektą, koks tik gali būti. Sodyba per toli nuo miesto – ilgas kelias. Jei sodyba arčiau – privažiuoja daugybė žmonių, prisigrūdę kaip Palangoje. Blogi orai yra nesmagu, bet geri orai irgi yra blogai, nes nesinori sėdėti darbe, kai saulė žeme ritinėjasi.
Kas nors pradeda gauti daug pajamų, ir tada atsiranda bėdos: vaikams reikia golfo ir jodinėjimo treniruočių, žmona nebeturi kur susikabinti kailinių ir laikyti brangenybių, o ketvirtadienio ekologinis turgelis, kur geresniems žmonėms – geresni obuoliai už trigubą kainą, tai ten toks vargas, kad jūs neklauskit. Susigrūdimas, tiek pažįstamų, visi sveikinasi.
Ką jau kalbėti apie visas tas atostogas Afrikoje ir Pietų Amerikoje – visi tie skiepai, visi tie ilgi skrydžiai, tai praktiškai neverta vargintis. „Norėčiau būti kaip paprastas žmogus, tai nors rami galva būtų“.
Iš esmės su emigracija tas pats. Anksčiau visi žinojo, kad svetur geriau, negu sovietiniam kalėjime, bet negalėjo išvažiuoti, ir anapus nelabai kas laukė. Dabar gali važiuoti ir gyventi, kur tau geriau – bet ne, rupūže, vėl negerai, nes visi išvažiavo, ir per šventes grįžti pas tėvukus iš užsienių labai brangu.
Nepatikėsite (nors kodėl – patikėsite, nes patys tai esate girdėję), dabar gausu tokių, kuriems per daug vargo, kai prekybos centre reikia pasirinkti iš dviejų šimtų sūrių rūšių (anądien degalinėje, valgydamas dešrainį, suskaičiavau alaus rūšis lentynose; jų buvo 44 – pagalvojau kaip koks Bradauskas - prie ruso buvo geriau; degalinėse išvis alaus nebuvo, niekas negaišo laiko rinkdamasis).
Kažko neprisimenu, kad kurie nors iš jų būtų džiaugęsi mano vaikystės laikais, kaip jiems patiko tuščios lentynos ir viena konservų rūšis. Tada jie skundėsi per mažu pasirinkimu. Vienu žodžiu, jums neįtiksi. Kad ir kokie geri dalykai būtų jūsų gyvenime, jūs skundžiatės ir skųsitės toliau. Todėl geriau gyventi dar kol kas nenusipelnėte.
