Išvakarėse Zokniuose apsilankė prezidentė D.Grybauskaitė. Tačiau tai, ką ji čia prišnekėjo, sunku pavadinti Lietuvos saugumui labai svarbaus vidaus politinio stabilumo stiprinimu.
Šalies vadovei pareiškus, kad Darbo partijos vadovai nebus kviečiami į pasitarimus NATO ir Lietuvos gynybos klausimais, nes jiems gali daryti įtaką Kremlius, pradeda įsisiūbuoti naujas politinis skandalas.
„Darbiečiams“ neliko kitos išeities, kaip duoti prezidentei atkirtį, nes tai iš esmės kaltinimas, kad jie yra Rusijos penktoji kolona, o tokiems pareiškimams mažų mažiausiai būtina turėti aiškių ir konkrečių įrodymų.
Prezidento rinkimuose kandidatuojanti D.Grybauskaitė dabar pati nesunkiai gali būti apkaltinta sąmoningu siekiu pritraukti rinkėjų dėmesį ir noru nuteikti juos prieš Darbo partiją bei jos kandidatą A.Paulauską.
Įtampa tarp prezidentės D.Grybauskaitės ir Darbo partijos vėl pradėjo stiprėti nuo pirmadienio, kai Prezidentūra sušaukė skubų pasitarimą, kurį pavadino faktišku Valstybės gynimo tarybos posėdžiu, ir pakvietė visus paprastai kviečiamus asmenis, išskyrus Seimo pirmininkę L.Graužinienę bei Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovą A.Paulauską.
Iškart po šio posėdžio L.Graužinienė surengė Seimo valdybos pasitarimą, kuriame dalyvavo visi su prezidente Ukrainos krizę aptarinėję asmenys, išskyrus kariuomenės vadą A.Pocių.
Tai buvo aiškus požymis, kad diskusijos apie Rusijos keliamą grėsmę Lietuvos politikams tapo dar vienu rinkimų kovos raundu.
Jau savaime toks politikų elgesys silpnina Lietuvos tarptautines pozicijas, o po D.Grybauskaitės pareiškimo, kad ji nekvies Darbo partijos atstovų į jokius pasitarimus gynybos klausimais, nes laiko juos kone Kremliaus agentais, Lietuvoje ima įsiplieksti tikras politinis karas Rusijai dar nė nepradėjus kariauti Kryme.
Nedelsdama L.Graužinienė pateikė D.Grybauskaitei ultimatumą, kad jeigu ji nepaneigs savo žodžių ir neatsiprašys, Seime bus sudaryta komisija, kuri tirs, ar šalies vadovė neviršijo įgaliojimų.
Iš esmės tai grasinimas rengti prezidentei apkaltą.
Sunku pasakyti, ar bus prieita iki apkaltos, bet aistros jau kunkuliuoja. Premjeras A.Butkevičius puolė jų gesinti aiškindamas, kad nereikia sudarinėti Seimo komisijos, nes taip konfliktas su prezidente esą tik dar labiau įsiplieks.
Kita vertus, valdančiosios koalicijos lyderis pareiškė, kad nėra gavęs jokios informacijos, kuri leistų sieti Darbo partiją su Kremliumi. Taip premjeras tarsi ramina „darbiečius“, bet turbūt taip lengvai šio konflikto užglaistyti nepavyks.
Ukrainos krizė ne tik paaštrino prezidentės ir Darbo partijos konfliktą, bet ir išryškino šalies partijų nesutarimus tiek dėl atsako Rusijai, tiek dėl šalies saugumo garantijų, nors išorės pavojai turėtų politikus telkti.
Antai motyvuodama Rusijos grėsme buvusi krašto apsaugos ministrė konservatorė R.Juknevičienė pasiūlė perskirstyti šių metų biudžetą ir krašto apsaugai papildomai skirti 100 mln. litų. Šiomis lėšomis siūloma stiprinti sausumos pajėgas, oro erdvės gynybą, plėtoti kariuomenės rezervą, rengti piliečius valstybės gynybai.
Seimo pirmininkė L.Graužinienė iškart pareiškė, kad krašto apsaugai pakanka ir skirtų pinigų. Socialdemokratai konservatorių užmojus irgi pavadino populistiniais, kuriais iš tikrųjų ne stiprinamas šalies saugumas, o tik imituojamas susirūpinimas rinkimų kampanijos sumetimais.
Ko gero, ir taip galima vertinti siūlymą skubiai didinti gynybos biudžetą. Visiems aišku, kad dėl tų 100 mln. litų valstybės gynybinės galios staigiai neišaugs ir tai nesumažins šiuo metu kilusių grėsmių saugumui.
Vis dėlto ir visuomenės raminimas, kad NATO narei Lietuvai ir taip negresia jokie pavojai, kažin ar yra pati geriausia taktika matant, kas dedasi Ukrainoje.
Rusijos agresija Ukrainoje turėjo pastūmėti partijas į rimtas politines diskusijas apie krašto apsaugos stiprinimą. Akivaizdu, kad per krizę tuomet šalį valdžiusių konservatorių rankomis smarkiai apkarpytas gynybos biudžetas turi būti didinamas.
Bet tam reikia ilgalaikės ir nuoseklios gynybos pajėgumų stiprinimo politikos, pagal biudžeto galimybes aiškiai nustatant finansavimo prioritetus. Partijų varžybos siekiant parodyti rinkėjams, kuri politinė jėga labiausiai rūpinasi šalies saugumu, tik kenkia šiam tikslui.
Nereikėtų pamiršti, kad ši Lietuvos politikų polemika stebima ir užsienyje, todėl vieši ginčai saugumo klausimais gali būti įvertinti ir kaip sutrikusios valstybės požymis.
Tas pat pasakytina ir apie užsienio politiką, ypač kilus tarptautinėms krizėms. Tačiau net dėl reagavimo į Kremliaus veiksmus aukštų Lietuvos pareigūnų nuomonės išsiskyrė.
Prezidentė D.Grybauskaitė iki vakar dienos vis dar abejojo, ar ES jau reikėtų taikyti sankcijas Rusijai, premjeras A.Butkevičius svarstė, kad jos galėtų pakenkti verslui, o užsienio reikalų ministras L.Linkevičius manė, jog Maskvą reikėtų bausti kuo greičiau.
Aišku, kad toks politikų nesusikalbėjimas saugumo ir užsienio politikos klausimais tikrai nekelia Lietuvos tarptautinio autoriteto.