Prezidentės biografija – tarsi knyga su išplėštais lapais

Liberalus Ukrainos naujienų portalas „Straik“ susidomėjo mūsų šalies vadovės jaunyste. Specialusis korespondentas Maksimas Leonovas parengė rašinių ciklą apie tai, ką būsimoji politikė veikė studijų metais. Šią savaitę paskelbta pirmoji jo tyrimo dalis - „Lietuvos prezidentės pėdsakas Leningrade“.

Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Mar 14, 2014, 9:15 PM, atnaujinta Feb 15, 2018, 10:04 AM

Sankt Peterburgo gyventojai savo miesto valstybinį universitetą, buvusį Leningrado valstybinį A.Ždanovo universitetą, įprato laikyti tikra prezidentų kalve. Juk garsieji Leningrado universiteto auklėtiniai Vladimiras Putinas ir Dmitrijus Medvedevas tapo prezidentais.

Bet mažai kas žino, kad tarp Leningrado universiteto sienų buvo išugdytas dar vienas prezidentas: jį 1983 metais baigė Dalia Polikarpovna Grybauskaitė, 2009-aisiais pradėjusi vadovauti buvusiai sovietinei Lietuvos respublikai.

2014 metų gegužę Lietuvoje įvyks prezidento rinkimai, ir ji vėl kandidatuoja. Praėjusių metų pabaigoje Lietuvą sudrebino sąmokslo teorijos skandalas - į viešumą iškilo iki tol nežinomos D.Grybauskaitės gyvenimo Leningrade smulkmenos, ją įtarė ryšiais su sovietiniu KGB, kai kurie politikai prabilo apie apkaltą ir jai teko paneigti.

Taip jau atsitiko, kad leningradiškasis periodas Lietuvos prezidentės gyvenime - labiausiai slapta (o todėl ir įdomiausia žurnalistams ir visuomenei apskritai) jos biografijos dalis. Mūsų redakcija atliko savo tyrimą, mėgindama nustatyti, ką slepia D.Grybauskaitė.

Atvyko trejetukininkė, grįžo su raudonu diplomu

20-metė Dalia Grybauskaitė atvyko į Leningradą 1976-aisiais. Ne į turistinę kelionę: Ermitažas, baltosios naktys, Admiraliteto špilis, pakeliamieji Nevos tiltai jos nedomino. Ir ne pas gimines - jų Leningrade ji niekada neturėjo (vienintelė giminė RTFSR - trečiosios eilės teta Kirove).

Jaunoji Dalia aiškiai žinojo ko nori: įgyti politinės ekonomijos išsilavinimą, naujos, daug žadančios tuo metu specialybės. Beje, būtent Leningrade, o ne Maskvoje, kur atvykėlių iš nacionalinių pakraščių karjeros kelias būtų buvęs daug kartų sudėtingesnis nei liberalesnėje šiaurės sostinėje.

D.Grybauskaitė niekada nepasižymėjo dideliais gabumais. Jos bendraklasiai lietuviai, prisimindami Gribcę (taip D.Grybauskaitę pravardžiavo mokykloje) sako, jog prestižinę Vilniaus Salomėjos Nėries mokyklą ji baigė trejetais: jaunajai Daliai sunkiai sekėsi tikslieji mokslai, anglų kalba ir, kaip bebūtų keista, lietuvių kalba bei literatūra.

Kažkiek pasimokiusi Vilniaus universitete, D.Grybauskaitė suprato (o gal patarė kažkas protingesnis?), kad reikia „užkariauti" Leningradą. Ir štai ji čia, mėgina įstoti.

Bet po pirmojo karto patiria nesėkmę. Kaip vėliau sakė D.Grybauskaitė, koją pakišo rusų kalba. Užtat 1977-aisiais viskas jau gerai. Abiturientė iš Lietuvos bus priimta į Leningrado valstybinio universiteto ekonomikos fakulteto politinės ekonomijos vakarinį skyrių.

Metai prabėgs greitai, ir jau 1983-aisiais D.Grybauskaitė gauna ekonomisto, politinės ekonomijos dėstytojo diplomą. Beje, ne paprastą, o raudoną - su pagyrimu. Egzaminai - labai gerai, kursiniai ir diplominis darbai - labai gerai: reikia mokytis geriausiai visų, seminaruose pasisakyti dažniau visų, atskleidžiant giliausias žinias, kad būtų raudonas diplomas.

Arba siekti ne žiniomis, o ištikimybe - ne kažkam konkrečiai, o... marksizmo-leninizmo idealams, komunizmo statytojo kodeksui, Sovietų Sąjungos Komunistų partijos įstatams.

„Pilkoji pelė", komjaunimas ir partija

Mes radome keletą D.Grybauskaitės kurso draugų. Jie jos neprisimena. Tai reiškia, taip, jie sako, kad buvo tokia mergina iš Lietuvos, bet pagal charakterį - ne iniciatorė, organizatorė, o uždara, o jei dar tiksliau - pilka pelė.

„Sąžiningai pasakius, būsimosios Lietuvos prezidentės, kai ji mokėsi Leningrado valstybinio universiteto ekonomikos fakulteto vakariniame skyriuje, praktiškai neprisimenu. Net kai žvelgiu į jos dabartines nuotraukas, prisiminti negaliu", - sakė ekonomikos fakulteto to paties vakarinio skyriaus absolventas Aleksandras Belovas.

Užtat prisiminė Eduardas Budrys, kuris mokėsi Leningrado valstybinio universiteto biologijos-dirvotyros fakultete, o po jo baigimo grįžo į Lietuvą, kur dabar ir dirba. Su savo žemiete jis bendravo gana aktyviai ir tvirtina, kad ji pasižymėjo dideliu atkaklumu ir darbštumu.

Bet ar gali elgtis kitaip mergina, kuri į komjaunimą įstojo 14-os (!), o Komunistų partiją - 23 metų. Kuklumas ir darbštumas - jie puošia tikrą komunistą! Tiesa, dėl narystės SSKP, yra vienas niuansas. Oficialiai laikoma, kad D.Grybauskaitė į SSKP įstojo 1979 metais ir jai priklausė iki pat 1991-ųjų.

Paskui, jos žodžiais tariant, ji pradėjo nepasitikėti bet kokioms jokiomis partijomis. Bet štai koks paradoksas: įstoti į SSKP buvo galima tik „išbuvus" kandidato laiką, kuris minimaliai truko metus, o paskui buvo įskaitomas į bendrą partinį stažą.

Tai reiškia, jog realūs jos įstojimo į SSKP metai yra ne 1979-ieji. Kam apgaudinėti tokiomis smulkmenomis?

Bet juo toliau, juo daugiau neatitikimų.

„Tais laikais (aštuntojo dešimtmečio vidurys) konkursas į vieną vietą Leningrado valstybinio universiteto dieninį skyrių, -- beje, beveik visuose fakultetuose, - buvo gana rimtas.

Leningrado universitetas buvo vienas iš 10 labiausiai prestižinių SSRS aukštųjų mokyklų, kartu su Maskvos valstybiniu universitetu, Maskvos valstybiniu tarptautinių santykių institutu, „Plechanovka". Kartais net į vakarinį skyrių į vieną vietą pretendavo 10-15 abiturientų. Norint įstoti, reikėjo išlaikyti stojamuosius egzaminus labai solidžiais balais. Juk konkurencija rimta.

Bet buvo ir kitas būdas - „užeiti iš užpakalinio kiemo" ir patekti be bendro konkurso. Kategorijų tų asmenų, kurie įstodavo be konkurso, buvo ne taip jau daug.

Pavyzdžiui, turintys valstybinius apdovanojimus, dirbusieji pagal pasirinktą specialybę vienerius ar dvejus metus, atstovai vietinių Šiaurės tautų (čiukčiai, buriatai, nencai, komiai, samiai ir kt.).

O dar buvo specialus toks straipsnis tiems, kurie stojo pagal partinių organų paskirstymą. Šis straipsnis labiausia taikytas įvairių partinių bonzų vaikams. Bet pagal šią formuluotę kartais galėjo patekti ir eiliniai piliečiai. Reikėjo savo darbe pasireikšti visuomeninėje veikloje.

Buvo laikinas apribojimas: įmonėje reikėjo dirbti nemažiau metus. Mes tokius vadinome „stažuotojais". Tokiems abiturientams tiesiog reikėjo negauti nė vieno dvejeto nė iš vienos disciplinos", - prisimena Leningrado ekonomikos fakulteto vakarinio skyriaus absolventas Ernstas Galijevas.

Priminsime, 1976-ieji: D.Grybauskaitė atvažiavo į Leningradą, bandė įstoti į Valstybinį universitetą, pravirto, bet nusprendė likti mieste, pradėjo dirbti. Mergina, iki tol figūravusi kaip Lietuvos valrtybinės filharmonijos kadrų inspektorė, pradeda dirbti darbininke garsiajame kailių fabrike „Rot Front".

Mistiniai karučiai kailių fabrike „Rot Front"

2009 metais, kai D.Grybauskaitė laimėjo prezidento rinkimus, savo interviu, atsakydama į aktualius įtarimus ryšiais su sovietų slaptosiomis tarnybomis, štai ką papasakojo.

„Neturėjau jokių ryšių su KGB. Aš nelabai greitai kopiau karjeros laiptais. Aš KGB buvau neįdomus egzempliorius, nes mokydamasi Leningrado valstybinio universiteto vakariniame skyriuje, dirbau eiline darbininke kailių fabrike, kur man teko atlikti fizinį darbą, stumiant sunkius karučius" (laikraštis „Kommersant", 2009 m. gegužės 18 d.).

Pala, pala -  kokie dar sunkūs karučiai?

Kaip aiškėja iš pasakojimų tų, kurie anais laikais dirbo „Rot Front", D.Grybauskaitė tik buvo įtraukta į dirbančiųjų sąrašus. Gamyboje ji realiai nedirbo.

Užtat iš karto pateko į pagrindinį biurą, kur būtent ir „darbavosi" - iš pradžių VLKJS, o paskui ir partiniame komitete. Ir vėl kyla klausimas: kam apgaudinėti tokiomis smulkmenomis? Juk visa tai lengvai patikrinama.

Iš D.Grybauskaitės biografijos aiškėja, kad iš pradžių ji dirbo fabriko Nr.1 priėmėja-pristatytoja kailiukų plovimo ceche (tai labai kenksmingas sveikatai baras - cheminis kailiukų apdorojimas, ten visada kadrų kaita, ilgai dirbo tik vienetai ir ten „įtaisyti" žmogų - ne problema), o paskui to paties fabriko laboratorijos laborante.

Tik štai būtent žaliavų cecho Nr.1 darbuotoja Jelena Kazanceva, dirbusi fabrike kaip tik tuo metu, visiškai neprisimena D.Grybauskaitės. Mano kad ji - iš „mirusiųjų sielų" sąrašo.

„Tais laikais mūsų fabrike dažnokai buvo tokių „mirusiųjų sielų", kurios buvo tik įtrauktos į dirbančiųjų sąrašus, bet su gamyba neturėjo nieko bendra. Tai dažniausiai lietė sportininkus (sovietiniais laikais SSRS profesionalaus sporto nebuvo, o visi užsiimantys profesionaliu sportu buvo įtraukti į kokios nors įmonės darbininkų sąrašus arba „tarnavo" armijoje - aut. past.).

Bet dar buvo viena, pakankamai plati kategorija - tai įvairūs visuomeniniai ir politiniai veikėjai, kuriems dėl jų visuomeninio darbo krūvio tiesiog trūko laiko dirbti, o įvairiuose partiniuose, profsąjungos vietos komitetuose, profsąjungos ar komjaunimo organizacijose jiems trūko etatų. Štai juos ir įformindavo tartum paprastais darbininkais, o iš tikrųjų gamybos baruose jie nepasirodydavo.

Na, arba ateidavo su kažin kokiomis politinėmis informacijomis ar lekcijomis apie tarptautinę padėtį. D.Grybauskaitė būtent tokiomis politinėmis informacijomis ir užsiimdavo. O dar, prisimenu, kad leido sienlaikraštį", - pasakojo J.Kazanceva.

Kita, profsąjungos komitete dirbusi fabriko darbuotoja prisiminė, kad D.Grybauskaitė itin didelį aktyvumą rodė per politinės-ideologinės krypties visuomeninius renginius, pavyzdžiui, leninines šeštadienio talkas: „Tada ji stengėsi net rodyti visiems pavyzdį, ragino dirbti geriau už visus ir jai net kartą davė premiją už tai, kad įvykdė normą 170 proc.".

Ryškėja įstojimo į universitetą schema, turinti apgaulės prieskonį. Nori įstoti į prestižinę aukštąją mokymo įstaigą, bet mokyklos atestate trejetai? Parodyk, kad esi iš darbininkų, atnešk pažymą iš gamyklos, ir ne iš paprastų darbininkų, o dar ir iš idėjinių (nuo 14 metų komjaunime!) - šiuo atveju kaip tik ir reikalingi tie kandidato stažo metai.

O kad įmonėje tikrai nepriverstų dirbti, „stažuotojui" reikia parodyti ideologinį uolumą. Tegu karučius sveikatai kenksmingame gamybos bare stumdo kiti. Skaityti paskaitas, persunktas komunistine propaganda - kur kas patogiau ir naudingiau karjeros požiūriu.

Būtent dirbdama „Rot Front", D.Grybauskaitė sugebėjo ne tik tapti kandidate į komunistų partiją, bet ir sukaupti kandidato stažą. Kas buvo įmanoma per metus, tik būnant vienos partinės organizacijos sąrašuose.

Po to įstojo į SSKP. Tik štai kyla klausimas: o kada tai įvyko? 1979 metais. kaip tvirtinama oficialioje biografijoje ar visgi 1977-aisiais, - kad būtų gauta partinė charakteristika stojimui į Leningrado valstybinį universitetą?

Politinės informacijos sklaida tais laikais buvo patikėta tik kruopščiai atrinktiems žmonėms, kurie partiniams organams nekėlė abejonių dėl jų entuziastingo atsidavimo komunistinėms idėjoms. Partiniai organai savo ruožtu tarėsi su kitais – specialiais.

Butas iš specialaus fondo

Ir čia prasideda keisčiausia šios istorijos dalis. „Rot Front" - tai ne eilinė įmonė. Sovietiniais laikais fabrikas buvo tikras konsorciumas, kurį sudarė daugumas gamybos barų.

Ši įmonė atsirado 1974 metais, sujungus kailių fabriką Nr.1 (Smolenkos upės pakrantė), fabriką Nr.2 (pradžioje įsikūrusį Nevos prospekto 21 name), o taip pat keletą kailių sukirpimo-pasiuvimo, dažymo-plovimo ir kitų dirbtuvių. Viena iš jų savo laiku net buvo net Leningrade, o Kingisepe. Pačiame mieste „Rot Front" įmonės buvo įkurdintos įvairiausiuose rajonuose. Pagrindinis biuras - Dumskaja gatvėje.

„Mažai kas žino, kad aštuntame dešimtmetyje "Rot Front" buvo specialaus režimo įmonė. Daugelis mano, kad prie tokių priklausė tos, kurios vienaip ar kitaip buvo susijusios su kariniu-pramoniniu kompleksu. Vis dėlto ne taip.

„Rot Front" buvo KGB akiratyje dėl dviejų priežasčių: viena vertus, fabrikas tiesiogiai prekiavo kailiais su užsienio šalimis ir jos darbuotojai nuolat važinėjo į užsienį. Kita vertus, išdirbant kailius, dažnokai buvo naudojami įslaptinti cheminiai reaktyvai.

Ir visi atvykėliai iš Pabaltijo ir padavę pareiškimą dėl priėmimo į darbą specialaus režimo įmonėje slapčia patekdavo į mūsų kontrolę" - paaiškino buvęs KGB darbuotojas Nikolajus Stepanovičius, nenorėjęs įvardyti savo pavardės (o tai dar paskelbs kariniu nusikaltėliu kaip buvusį SSRS KGB „A" grupės vadą Michailą Golovatovą, kurio tarptautinė paieška buvo paskelbta būtent pagal Lietuvos orderį ir jį net buvo sulaikę Austrijoje 2011 metais!).

N.Stepanovičiaus žodžiais remiantis, jis prisimena D.Grybauskaitę: į „Rot Front" ją priėmė be jokių kalbų. Beje, ne paprasta darbininke, o iš karto "prirašė" visuomeniniu aktyvistu į pagrindinį biurą.

Buvęs KGB darbuotojas padarė užuominą, jog Leningrado valdyboje D.Grybauskaitei rodė išskirtinį dėmesį. Konkrečiai, - sprendžiant iš kai kurių duomenų būsimoji studentė gyveno bute, kuris buvo įtrauktas į Leningrado srities KGB valdybos administracinės-ūkinės žinybos įskaitą.

„Tokių butų tuomet mes turėjome pakankamai daug. Vieni buvo naudojami konspiraciniams susitikimams, kiti - apgyvendinimui atvykusiųjų į komandiruotes iš kitų sričių, treti - kitiems tikslams.

Tikslaus skaičiaus tokių butų jums šiandien niekas nepasakys, bet jų buvo daug. Kalbant apie D.Grybauskaitę, tai ji buvo įregistruota vienu adresu, o štai gyveno visiškai kitu. Ir tai niekam nerūpėjo", - papasakojo N.Stepanovičius.

Sovietų Sąjungoje, kur galiojo griežčiausias priregistravimo režimas, niekam nerūpėjo, kad mergina iš Lietuvos buvo priregistruota vienoje vietoje, o gyveno kitoje (tai Vasiljevo salos Malaja prospekte, tai Belos Kuno gatvėje?) Kas tuo patikės?

Ir ar nekeista, kad įstojusi į Leningrado valstybinį universitetą D.Grybauskaitė atsisakė universiteto bendrabučio? Kas padėjo jai išspręsti klausimą dėl buto? Vargu ar trečios eilės teta iš Kirovo. Ar ji nuomojosi butą už savo pinigus?

Bet juk jos, darbininkės darbo užmokestis, net laborantės ir partinės aktyvistės, kuri viena gyvena Leningrade ir mokosi vakarais, tokių išlaidų nebūtų patempusi. Tuomet kas?

N.Stepanovičiaus nuomone, tai galėjo būti tik tuo atveju, jei kažkas iš KGB valdybos vadovybės buvo palankus atvykėlei iš Lietuvos. Bet tęsti šią temą jis kategoriškai atsisakė. Matyt, nusprendęs, kad pasakė ir taip per daug, įvardyti savo pavardę kategoriškai uždraudė ir toliau bendrauti atsisakė.

Šiuo atveju versija gali būti tik viena: už dukterį paprašė Polikarpas Grybauskas, lietuvių raudonasis partizanas-ordininkas, NKVD struktūros darbuotojas.

Vasarį D.Grybauskaitei net teko viešai pareikšti, kad jos tėvas jokiu NKVD darbuotoju nebuvo, o tiesiog dirbo gaisrininku. Bet dokumentai gi byloja priešingai: partizanas, paskui - prie NKVD.

Jei būsimojo prezidento tėvas galėjo tarnauti specialiuose organuose, reiškia - galėjo turėti draugų-kolegų Leningrade, kurių ir paprašė pagloboti dukterį.

Ir tuomet tampa suprantama, kokiu būdu ji taip lengvai pateko į specialaus režimo įmonę, kodėl milicijoje nekreipė dėmesio į skirtingą priregistravimo ir faktinį gyvenamąjį adresus, kaip jai pavyko pasistūmėti pagal partinę liniją, pasirodant gamykloje tik dėl politinių informacijų ir lenininių šeštadienio talkų. Galiausiai, atvykus į Leningradą trejetukininke-komjaunuole grįžti namo tvirtų pažiūrų komuniste su raudonu diplomu ir puikiomis karjeros perspektyvomis (juk ją priėmė dirbti į Vilniaus partinę mokyklą).

Lietuvos prezidentė septynerius savo gyvenimo metus praleido Leningrade. Dabar jos biografija atrodo kaip knyga su išplėštais lapais ir išbrauktomis pastraipomis.

Tai - tarsi iššūkis prisikasti iki smulkmenų. Šis straipsnis - tik pirmasis iš ciklo, skirto D.Grybauskaitės pėdsakui Leningrade.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.