Nebūtinai taip yra, tačiau įsiklausius į kai kurių šios gildijos atstovų paporinimus, atrodytų lieka tik žengtelėti paskutinį žingsnelį ir pelnysi išvadą, kad geriausiai verslui būtų, jeigu Lietuva apskritai pasiprašytų į Rusijos glėbį, - neva tada neliktų jokių trukdžių prie sienos, nes neliktų pačios sienos, nekalbant jau apie atpigusias dujas ir kitas rusiškas gėrybes, dalijamas beveik už dyką.
Tačiau dar neskubėkime moralizuoti ir bandyti kažką sugėdyti, net jeigu čia labai sunku save sutramdyti nepapliupus tokio pobūdžio užkeikimais.
Faktas, kurio nepaneigsi yra toks, kad verslas nemėgsta herojinių pozų, apskritai bet kokių pozų demonstravimas nedera su verslo logika. Paprastai pinigai savo darbus nudirba tyliai, čia sėkmę, regis, labiau lemia metodiškumą užtikrinantis įdirbis nei patoso puoselėjimas.
Galvotume, kad dramatiškos pozos labiau tinka teatro scenoje, dar kažkur, bet ypač netinka verslo užkulisiuose. Tačiau atsitiko vėl kažkas nenumatyta ir vienas iš verslo šviesulių, o būtent sparčiai garsėjantis V.Kaikaris, pademonstravo tokią antiiherojinę pozą, kuriai neprilygsta jokie sutirštinimai net teatrų scenose.
Sovietmečiu buvo toks net tame laike išsiskyręs savo ideologiniu plakatiniu pobūdžiu animacinis filmukas apie pionierių, didvyrį berniuką Kibaldžiuką, nukankintą priešų. Čia taip pat buvo tapomas karikatūrinis, antiherojinis, labai atgrasus kito berniuko Blogiuko, kuris išduodavo priešams visas paslaptis už stiklainį uogienės, paveikslas. Tai štai, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, visa savo faktūra, mimika, gestais, ištarmėmis mūsiškis V.Kaikaris pranoko tokį antikibaldžiugą net žiūrint sovietinės ideologinės multiplikacijos stilistikos požiūriu. Kitaip tariant, sovietinių ideologų vaizduotė neišnešė to, ką mums pateikė pats gyvenimas.
Iš tiesų V.Kaikario sukurtas antiherojaus paveikslas tapo mobilizacine figūra, per pavyzdžio atgrasumą pastūmėjančia žengti tautiečius priešinga kryptimi nei ragina personažas. Žinoma, tai nereiškia, kad V.Kaikaris yra aktorius, pasamdytas sukurti vaidmenį antirusiškos dvasios mobilizacijos reikmėm, o labiau byloja apie tai, kad prasideda žiaurūs multiplikaciniai laika, pranokstantys vaizduotę, įprasto pobūdžio nuogąstavimus.
Jeigu žiūrėtume blaiviai, tai net rusams toks V.Kaikario entuziazmas galėjo pasirodyti perdėtas, pernelyg atkreipiantis dėmesį, o jo kuriamas vaidmuo - pertemptas. Tačiau viską atperka širdingumas, kai bandoma įsiteikti Putino kariaunai su autohipnotinio nuoširdumo pertekliumi.
Papasakosi labai panašią, drauge pamokamą istoriją. Vienas pažįstamas anais laikais buvo išsiųstas pusei metų į tuometį Leningradą kelti kvalifikaciją. Čia anas savo ruožtu užmezgė daug įdomių, intriguojančių pažinčių. Grįžęs namo maždaug po savaitės darbovietės adresu, kur darbavosi taip pat ir jo žmona, gavo gražuolės iš buvusių kvalifikacijos kursų telegramą su tekstu: „Trokštu išbučiuoju visas švelniąsias Tavo vietas“. Teisybė dėlei reikia pasakyti, kad tas mano pažįstamas nebuvo labai patenkintas dėl tokio sutirštintų jausmų viešo pademonstravimo ir kažkiek persūdytos frazeologijos.)
Tačiau ar išvis šių eilučių autorius turi teisę kalbėti apie verslą, nieko tikro neišmanydamas apie šios veiklos sferos peripetijas? Tarsi badydamas pasiteisinti, kad pradėjau tokį pokalbį apie verslo paslaptis, čia ryžtuosi pateikti kažką panašaus į verslo planą.
Jeigu Lietuvoje yra gaminamos dešrelės, pavadinimu „Tarybinės“, kodėl negalėtų būti gaminami įklotai, pavadinimu „Kaikario sauskelnės“? Pavadinimas, ženklas, etiketė, prekės kodas reiškia labai daug, bandant įpiršti prekę. Bandau įsivaizduoti, kad vieni taip pavadintą prekę pirktų dėl pagarbos garsiajam verslininkui, kiti iš paniekos, o dauguma – „dėl juoko“. Kaip sakiau, stoja pavojingi laikai, reikia skubėti linksmintis.
Arba, pavyzdžiui, rūkytos kiaulės ausys, užkandėlė prie alaus, galėtų būti vadinama „Kaikario ausytės“.
Tiesą sakant, negalima pykti ant žmogaus, kuris tapo spalvingu folkloro personažu, prikaustančiu dėmesį. Nepalyginamai atgrasesni yra politikai, kurie neva Lietuvos verslo interesų gynimo pretekstu reikalauja susilaikyti nuo Rusijos agresijos pasmerkimo, ragina tylėti sukandus dantis.
Priešokiais, tai įeidamas, tai išeidamas iš kambario, žiūrėjau TV laidą, kur liejosi tokios išminties fontanai, tiško gražbylystės purslai.
Vienas čia pasakojo, kad dėl to, jog politikai nemokėjo prikąsti liežuvio, Lietuva už dujas Rusijai permokėjo penkis milijardus dolerių. Tačiau tas pats išminčius su savo bendraminčiais visai neseniai plėšėsi stengdamasis užblokuoti skalūnų dujų žvalgybos darbus. Kažkaip nesueina galai, jeigu bandytume patikėti, kad mūsų oratoriui išties kažkiek rūpi pigesnės dujos verslui ir buičiai.
Tačiau iš tos barjero pusės kalbėtojų labiausiai nustebino vėl grįžtantis į eterį A.Šedžius, pareiškęs, kad neva dar neaišku, kas labiau myli Tėvynę – tie, kurie protestuoja, ar tie, kurie reikalauja dabar patylėti, užsičiaupti, neišsišokti, prasidėjus agresyviems Rusijos veiksmas ir gąsdinimams.
Vaje vaje... Taip šnekėjo iš ekrano, iškilmingai pakeldamas smilių, numatytasis, be kelių minučių Liaudie partijos lyderis. Jeigu užmiršote, priminsiu, kad yra tokia K.Prunskienės įkurta partija, atstovaujanti, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, rusų liaudie interesams. Taip pat negaliu susilaikyti, nors tu ką, nepaliudiję savo staiga prasimušusio įspūdžio – nėra tekę matyti labiau tinkamo kinomatografiniu požiūriu tipažo rusų pasakų personažų įkūnijimui nei minėtasis politikas, simpatiškasis A.Šedžius.
