Ir štai – kvapą gniaužianti istorijos atomazga. Po dešimtmečius trukusio išsiskyrimo tai pagaliau įvyksta. Kaimietis vėtrų nugairintu veidu droviai spaudžia sudiržusiose rankose magnolijų žiedų puokštę. Aulinių batų girgždesys aidi svarbiausių šalies rūmų menėje. Atsiveria baltos durys, ir pasirodo Ji.
Rūpestinga, atlaidi, pasiilgusi. Tautos motina, sesuo pražuvėlė. Žvilgsniai susitinka ir nebeišsiskiria. Jie apsikabina visai kaip vaikystėje, skruostais rieda džiaugsmo ašaros, puokštė krinta ant parketo. „Dabar mes kartu. Niekada daugiau neišsiskirsime“, – ištaria sesuo ir nusišypso. Stop – nufilmuota.
Galėtų būti ašaringos Holivudo juostos scenarijus, bet tai – viso labo neįgyvendintas Lietuvos prezidentės rinkimų vajaus epizodas. Pražiopsota galimybė, kurios neįžvelgė jos štabas, gainiojęs kandidatę po skverus, gatves, vienuolynus ir vaikų namus.
Nuotraukos su linksmais mažyliais ir liūdnais neįgaliaisiais? Dedam paukščiuką! Nusifotografuoti su M.Mikutavičiumi? Padaryta! Įsiamžinti su tuo senu rokeriu? Atlikta! Net bukiausiam rinkėjui turėtų būti aišku – jai rūpi kiekvienas Lietuvos (ir planetos) žmogus.
Tiesa, išskyrus vieną. Ne kokį personažą iš propagandinio vaizdo siužeto. Tikrą brolį.
Naivu būtų kaltinti rinkimų štabą tokiu neapsižiūrėjimu. Kandidatė aplankė kone visus, tik ne Albertą Grybauską. Maža to, atvykęs į Vilnių vargingai gyvenantis prezidentės brolis buvo išvytas iš Prezidentūros. Ne visai toks siužetas, kokio pageidautų ta, kuriai esą svarbus kiekvienas.
Galima apsimesti, kad okupanto partinėje mokykloje griovei sistemą iš vidaus. Dievagotis, kad mylėjai Lietuvą nuo pirmųjų jos nepriklausomybės akimirkų. Dėl reitingų išsižadėti tų, kuriuos kadaise mylėjai. Bet visi karnavalai kada nors baigiasi, o kaukės nukrinta.
