Vadovaujančių ir jiems tarsi oponuojančių politikų kalbos, ypač jų gudrios šypsenos paskelbus rinkimų rezultatus tai dar kartą patvirtino.
Visi gerai prisimename, kaip staiga pradingo D.Grybauskaitės karingas tonas Vyriausybės atžvilgiu, kai socialdemokratai apsisprendė nekelti kandidatu savo lyderio. Pritilo ir konservatoriai.
Idėjų susikirtimo naiviai laukiančius rinkėjus užtvindė drungnas debatų vanduo. Buvo aiškiai matyti, jog kiekvienas pretendentas su viena kita maža išimtimi (kartais A.Paulauskas, kartais N.Puteikis) spektaklyje aiškiai žino savo vaidmenį, o nukrypę nuo teksto iškart atsiprašo.
Kas režisierius? Ne, tikrai ne koks nors paslaptingas pilkasis kardinolas. Režisierius - asmeniniai politikų interesai, karjera, būsima abipusė nauda. Tai buvo justi visur.
Nors prezidentas neturi jokių galių spręsti ekonominių reikalų, debatai prasidėjo būtent nuo jų, kol pagaliau neesminiais dalykais iškvaršinus gyventojams galvą prisikapstyta iki užsienio politikos. Ir nė vieno klausimo, ką iš tikrųjų prezidentas pagal savo funkcijas gali ir ko - ne.
Metodas ne naujas. A.Brazauskas pilte užpildavo rinkėjus ekonomine statistika, kol skaičių užhipnotizuotas pilietis lyg triušis prieš smauglį užsimerkdavo ir susitaikydavo su savo likimu likti pusiau luptuose, pusiau skustuose visuomeniniuose ūkiuose.
Apmaudu ne tai, kad D.Grybauskaitė laimėjo, o tai, kad į didžiųjų partijų sugalvotą spektaklį buvo įtraukta visuomenė. Tiesa, dalis žmonių jau po pirmųjų debatų pajuto, kad rinkimų kova dirbtinė. Todėl nubaudė socialdemokratus ir konservatorius, atėmė vieną ir dvi vietas į EP, atiduodami balsus liberalams, kurie bent atvirai žaidžia. Jeigu pokeris, tai pokeris.
Žaidžiame visi. Dabar daug kas klausia, kas atsitiko, kad socialdemokratai pralaimėjo. Nieko ypatinga. Persižaidė. Net politikai abejingiems piliečiams tai pradėjo nebepatikti.
Ko laukti ateityje? Deja, žaidimai vyks toliau. Už pažadėtus ramius rinkimų debatus socialdemokratai gavo ramybę. Prieš rinkimus vaidinusi piktą Darbo partijos atžvilgiu iškart po pergalės D.Grybauskaitė pareiškė, kad dėl naujos ministrų kabineto sudėties visiškai pasitiki premjeru.
Žinoma. Ir pagal Konstituciją kitaip neįmanoma. Bet kam tada reikėjo to šūkalojimo apie teismo suolą trinančius „darbiečius“?
Tiesa, susitikime su premjeru prezidentė nepamiršo aštrių ikirinkiminių žodžių finansų ministrui dėl papildomų 130 milijonų litų krašto apsaugai. A.Butkevičius prižadėjo pinigų rasti, bet aiškaus termino nenurodė. Kol kas po kelis milijonus kas mėnesį.
Jeigu pažadas nebus ištesėtas, prezidentė galės pasakyti, kad savo įsipareigojimą pakalbėti su premjeru vykdė, o pastarasis atsakys, jog viską darė pagal galimybes. Galbūt suras iešmininką kokį nors viceministrą.
Prezidentė, visų nuostabai, prisiminė paksistinį folklorą: vadovai geri, bloga aplinka. Viceministrai. Šiek tiek anksčiau, nežinodama, kaip pasiteisinti dėl ketverius metus ginamo, bet metiniame pranešime staiga sukritikuoto generalinio prokuroro, D.Grybauskaitė pareiškė, kad prokuroras geras, bet aplinka stagnacinė.
Aiškėja, jog tai visiškai geras būdas nekonfliktuoti su premjeru. Aplinka visada kalta ir ją galima bausti. Manau, socialdemokratai gerai suprato prezidentės pasiųstą žinią - griebiamės aplinkos.
Dėl įgytos šventos ramybės premjeras tarsis su ministrais, kaip vieną kitą viceministrą „patraukti į šoną“, nenervinti ponios. Taip ir atsitiks. Po kelių rokiruočių, kurių net apžvalgininkai nesuspės perprasti, bus paskelbta apie skaidrėjančią dar geresniais tapusių ministrų aplinką.
Premjeras neturėtų galvoti apie atostogas, viską reikia padaryti iki inauguracijos iškilmių, per kurias įdėmiai stebėsime dalyvaujančių politikų mimiką.
Žiniasklaida staiga prisiminė, kad kažkada, valstybininkų laikais, prezidentai rengdavo priėmimus. Krizė, kurios metu priėmimai būtų atrodę kaip puota maro metu, įveikta, bet D.Grybauskaitė linkusi laikytis senojo stiliaus - trumpai atsako „ne“. Kodėl?
Mat norint rengti priėmimą reikia nuspręsti, kam siųsti kvietimus. Įtraukti į kviečiamųjų sąrašą viceministrus ar ne? O jeigu jie vis dar tebegadina orą ministrams? Parlamentinių partijų vadovus? Visus? Na, jau ne. Signatarus? Bet kaip tada elgtis su prezidentės biografais? Oligarchus? Ir tuos, kuriems dar prieš rinkimus pasiųsta bloga žinia? O ką pakviesti iš žiniasklaidos?
Dar nepradėjus svarstyti galva jau sukasi. Juk neuždarysi nepageidaujamų svečių prieškambaryje. O dar koks nors valstybininkas atkišęs ranką prišoks sveikintis. „Cheese.“ Nereikia tų priėmimų, po jų vien apkalbos.
Bet ar verta tokiuose priėmimuose dalyvauti? Tūkstančiai žmonių jau seniai nebedalyvauja Lietuvos politiniame gyvenime ir su kiekvienais naujais rinkimais jų vis mažėja.
Protingų atsakymų, kodėl taip yra, daug. Bet paprastų žmonių atsakymas kol kas vienas: politikai vis labiau užsižaidžia, viską nusprendžia iš anksto, o rinkėjai yra tik statistai.
Ką sakė Vokietijos kanclerė A.Merkel dėl debatų, kas užims Europos Komisijos vadovo postą? Diskutuokite kiek norite, bet mes patys nuspręsime, kas bus. Ar verta tuose spektakliuose dalyvauti?
Neverta, jeigu ne vienas bjaurus klausimas: ar šie rinkimai į EP nėra paskutiniai, ar ES nesubyrės?
