Ar rusai mūsų, ar mes – rusų?

Lietuvos rusai: lojali tautinė mažuma ar penktoji kolona? Iš tiesų net taip klausti būtų nekorektiška, iš anksto tarsi metamas šešėlis tūkstančiams sąžiningų Lietuvos piliečių vien todėl, kad jie – rusų tautybės.

Daugiau nuotraukų (1)

Artūras Jančys

Jun 9, 2014, 3:41 PM, atnaujinta Feb 13, 2018, 1:11 AM

Deja, Ukrainos įvykių sukelta įtampa, Kremliaus palaikomos sovietinės imperijos atgaivinimo užmačios Rusijoje drumsčia tautų sambūvį Lietuvoje.

Lietuvos vidaus politinės kovos taip pat pila ugnies į alyvą. Praėjusį savaitgalį Vilniuje vyko Rusijos ambasados surengtos rusų kultūros dienos. Seimo narys Mantas Adomėnas apkaltino Vilniaus merą, kad šis skyrė tūkstančius iš kiauro sostinės biudžeto rusų renginiui, tuo esą paniekindamas Lietuvos politines vertybes.

A.Zuokas viešai atsikirto sakydamas, jog konservatoriai ir M.Adomėnas tokiais pareiškimais kursto tautinė nesantaiką, kuri labai paranki oficialiajai Maskvai.

„Savo piliečius turime remti mes patys, o ne perleisti iniciatyvą svetimai valstybei“, - į priekaištus atrėžė A.Zuokas.

Kuri iš šių pozicijų teisingesnė? Kitaip tariant, klausimas atviras: ar mūsų rusai yra tikrai mūsų, ar dauguma jų yra Rusijos valstybinės politikos įrankis?

Iš tiesų ir nuo Lietuvos politikų išmintingumo priklauso, kaip bus atsakyta į šį klausimą.

O jis iškilo anaiptol ne šiais laikais, M.Adomėno ir A.Zuoko plykstelėjęs ginčas dėl rusų renginio Vilniuje tėra aidas iš istorijos gilumos. Šaknys siekia Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) laikus.

Mes labai didžiuojamės, kad tokia maža tauta kaip lietuviai sukūrė vieną galingiausių Viduramžių valstybę, nuo jūrų iki jūrų.

Bet pykstame, kai rusų ir net Vakarų istorikai LDK vadina jungtine lietuvių-rusų valstybe. Tačiau iš tiesų be rusų (tiksliau, Rytų slavų, kuruie anuomet dar nebuvo išsiskaidę į rusų, baltarusių ir ukrainiečių tautas), jokios LDK negalėjo būti.

Trakuose, Vilniuje ir Gardine rezidavę lietuvių valdovai mongolų nualintas Kijevo Rusios žemes prisijungė ne tik ir ne tiek kardu, kiek vedybų sąjungomis bei siūlydami „stogą“ nuo laukinių ordų.  Iš esmės Mindaugo ir Gediminaičių santykių su rusų kunigaikštystėmis politika buvo panaši į kaunietiškos mafijos veiklos modelį kapitalizmo atkūrimo laikais, praėjusio amžiaus pabaigoje.

„Stogas“, žinoma, ne už dyka – lietuvių valdovai reikalavo mokėti duoklę didžiajam kunigaikščiui ir teikti karius kariniams žygiams. Dailių rusaičių su dideliu kraičiu, tarkime, puse slaviškos kunigaikštystės sūnums, visos kunigaikštystės įpėdinio į vyrus dukroms.

Slavų žemėse jokia lietuviška administracija nebuvo kuriama. Iki įsigalint lenkų kalbai XVII a. didžioji dalis valstybinės raštijos buvo kuriama senąja bažnytine rusų kalba, dabartinės baltarusių kalbos pirmtake.

Santykiai su bendrapiliečiais slavais klostėsi daugiau ar mažiau sklandžiai, kol sustiprėjusi Maskvos didžioji kunigaikštystės (MDK) grupuotė po „razborkių“ Kulikovo lauke ėmė slysti iš Čingischano gaujos palikuonių įtakos ir pareiškė norą pati lupti devintą kailį nuo LDK slavų. Motyvuodami etnine giminyste ir stačiatikių Bažnyčios bendryste.

Nuo tada LDK susiformavo dvejopas požiūris į Rytų slavus. Vieni tapo „savi“, LDK gyventojai ir buvo vadinami rusėnais, iš kurių vėliau atsirado baltarusiai ir ukrainiečiai. O blogieji buvo vadinami maskoliais – šis vardas anuomet neturėjo paniekinančios prasmės, tik žymėjo priklausomybę konkuruojančiai, Maskvos feodalinei mafijai.

Svarbu, kad iki pat XVIII a. II pusės LDK, vėliau jungtinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės (Abiejų Tautų Respublikos) karai su Maskva vyko ne dėl etninių lietuvių žemės, bet būtent dėl slaviškų, buvusių Kijevo Rusios teritorijos.

Pavyzdžiui, XVI a. pradžioje Maskva aršiai pliekėsi su Vilniumi, norėdama tik trūks plyš pasiimti Smolenską. Netgi kai XVII a. viduryje Rusijos kariuomenė užgrobė ir degino Vilnių, jai iš esmės rūpėjo ne baltų žemės, o Ukraina.

Taigi, kaktomuša tarp Lietuvos ir Maskvos dėl Ukrainos prasidėjo anaiptol ne praėjusių metų lapkritį. Tik XVII a. ukrainiečiai nebuvo tokie palankūs lietuviams kaip dabar. Ukrainiečių kazokai plėšė ir degino Vilnių ne mažiau aršiai, kaip Rusijos caro kareiviai, beje, apmokyti ir instruktuoti Vakarų karinių specialistų.

Dar daugiau keblumų atsirado, kai lietuvių ir lenkų didikai krūvon suėję pragėrė, pralošė ir LDK, ir Lenkijos karalystę, Abiejų Tautų Respubliką prisijungė Rusija.

Iš pradžių rusų-maskolių buvo nedaug, jie užėmė tik aukščiausius okupacinės administracijos postus, vidurinę ir žemesnę valdymo grandį aptarnavo lenkiškai kalbantys vietiniai.

Tik po 1863-ųjų sukilimo atkelta daugiau rusų kolonistų, vidurinėje ir iš dalies žemiausioje administracijos grandyje galėjo dirbti tik stačiatikiai valdininkai. Nuo XVII a. pabaigos Lietuvoje apsigyveno ir nemažai iš Maskvos Rusijos išvarytų sentikių.

Nors caro laikais buvo vykdoma arši rusinimo politika, imperijos žlugimo išvakarėse, 1917-aisiais dabartinės Lietuvos teritorijoje rusai sudarė mažiau nei 6 proc. gyventojų.

Vietiniai rusai, išskyrus pavienius caro administracijos valdininkus, smarkiau nesipriešino lietuvių siekiams sukurti savo tautinę valstybę.

Netgi atvirkščiai, sentikiai noriai stojo į savanorių gretas. Lietuviško miesto etalonu laikomo Kauno savivaldybėje posėdžiai iš pradžių vyko rusų kalba. Lietuvai tarnauti stojo ir dalis carinės administracijos valdininkų rusų.

Apskritai, tarpukariu į vietinius rusus, kitaip nei į lenkus, nebuvo šnairuojama kaip į priešiškos valstybės agentus, penktąją koloną. Netgi ketvirtajme dešimtmetyje, kai tik aklas nematė, jog stalininė Rusija ruošia kilpą ir Baltijos šalims, ir visai Europai.

„Rusų veiksnys“ nekėlė rūpesčių iki pat tragiškų 1940-ųjų, tarpukario Lietuva tik laimėjo, priglausdama nuo bolševikų pabėgusius ar ištremtus rusų šviesuolius.

Žymiausi jų – filosofas Levas Karsavinas ir architektas Vladimiras Dubeneckis. Iš pastarojo emigracijos didelės naudos turėjo lietuvių tapytojas Petras Kalpokas, nuviliojęs žmoną, gražuolę baleriną Olgą.

Taigi jei tarpukariu tarp lietuvių ir rusų būta nesutarimų, tai labiau lytinių, ne politinių.

Reikalai į blogą, labai blogą pusę pakrypo po 1940-ųjų sovietinės okupacijos. Nei Lietuvos, nei Vakarų istorikai giliau netyrinėjo klastingos J.Stalino tautų kiršinimo politikos. Ir galime tik apgailestauti, kad komunistai sugebėjo užnuodyti didžiulių rusų tautos masių protus ir paversti juos pačių rusų ir kitų Rytų Eurpos tautų genocido įrankiu. Tiksliau, ne tiek įrankiu, kiek priedanga.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jau atvirai imasi konkrečių žygių atkurti imperiją SSRS erdvės ribose ir čia vėl ciniškai žaidžia rusų tautinės maumos korta. Taip akivaizdžiai, kad nematyti gali tik „Gazprom“ dujų vamzdžio išangėje tupintys Vakarų Europos šalių politikai.

Taip pat ir mūsų apkiautėliai, o gal būt piktavaliai politikai, sąmoningai ar nesąmoningai tampantys Kremliui naudingais provokatoriais. Jų yra ir kairėje, ir dešinėje.

Jeigu sakoma, kad šiais laikais aršiausi mūšiai vyksta informacinio karo fronte, tai mes šį mūšį beviltiškai pralaimime.

Ne triukšmą reikėjo kelti pamačius leisgyvį veteraną su Georgijaus juostele. O gegužės 9-ąją surengi gedulinga ceremoniją pagerbti 3 milijonams Raudonosios Armijos, taigi daugiausiai rusų karių, dėl J.Stalino ir jo karvedžių bukumo žuvusių nacių ir pačių sovietų stovyklose kankinių mirtimi.

Ne uždrausti Kremliaus propagandinių TV kanalų transliaciją (irgi mat išeitis interneto, satelitinės televizijos laikais!), o kurti savo laidas rusų kalba, rodyti dokumentinius filmus apie kolektyvizaciją, stalininį terorą, tiesą apie Antrąjį pasaulinį karą. Tai yra kirsti per pagrindinį V.Putino ginklą – istorijos klastotes ir tautų nesantaikos kiršinimą.

Ne šventeiviškai mekenti, kad sostinės pinigais remiamos rusų dienos. Reikia nors ir iš paskutiniųjų surengti tokią trankią rusų kultūros šventę, su „kazačiokais“ ir Vladimiro Vysockio dainų įrašais, kad Rusijos ambasadai liktų tik krūmuose slėptis.

Rusijoje atgaivinama totalitarinė valstybė. Totalitarinės ideologijos labiausiai bijo tiesos. O NATO tankų žlegėjimas – tik uodo zirzimas ir proga patiems pažvanginti ginklais.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.