Tarsi būtų logiška, kad pasikvietusi vienos ar kitos ministerijos vadovą prezidentė tiesiai paklaustų: kodėl jo pavaduotojas ir toliau vagia, sukčiauja, ištvirkauja ar kaip nors kitaip meta šešėlį ant valdžios munduro?
Pavyzdžiui, energetikos ministrą J.Neverovičių dėl neskaidrios aplinkos prezidentė viešai įspėjo dar kovą. Savo metiniame pranešime D.Grybauskaitė išrėžė, kad Energetikos ministerijoje šaknis įleidę oligarchų statytiniai užsiima korupcija.
Nors praėjo beveik trys mėnesiai, apie kokius nors pakeitimus šioje ministerijoje nebuvo girdėti. Negana to, D.Grybauskaitė ir toliau nepraleidžia progos pagirti J.Neverovičiaus, tačiau karšia kailį jo pavaduotojams.
Kaip čia išeina – ministro aplinka komplikuota, o jis pats niekuo dėtas?
Iš tiesų J.Neverovičius ne kartą rypavo, kad yra nepatenkintas komandos formavimo tvarka, – jis esą negali laužyti koalicijos susitarimų ir pats jos keisti. Gal ir taip, tačiau tokiu atveju išeitis yra bene vienintelė – jei negali iš šešėlių ištraukti savo pavaduotojų, privalai trauktis pats.
Regis, ši taisyklė turėtų galioti ir aplinkos ministrui V.Mazuroniui, į kurio pavaduotojus prezidentė irgi bedė pirštu. Juk akivaizdu – jeigu jie ką nors pavogė ar apgavo, ministras privalėjo apie tai žinoti ir užkirsti kelią. Jei nežinojo, kas dedasi jo panosėje, irgi blogai.
Bet ar šią savaitę susitikusi su V.Mazuroniu prezidentė nurodė jam prisiimti atsakomybę už šunkeliais esą nuklydusius jo aplinkos žmones? Ne! Priešingai, D.Grybauskaitė jį pavadino vienu geriausiai dirbusių ministrų.
Komplimentais Prezidentūroje buvo apipiltas ir vidaus reikalų ministras D.Barakauskas, nors vienas ar du jo pavaldiniai, regis, taip pat yra prezidentės juodajame sąraše.
Bet kaip kitaip prezidentė gali elgtis, kai ir jos pačios pavaldinius slegia net ne šešėliai, o įtarimai padarius nusikaltimą?
