To ir reikėjo tikėtis
„Jos stilius – nesakyti ilgų kalbų ir nemigdyti klausytojų, bet koncentruotai, keliais punktais pabrėžti prioritetus, kurie iš esmės nesikeičia. Buvo pakartotos pagrindinės prezidentės mintys, kurias mes jau esame girdėję ir jos metiniuose pranešimuose. Buvo akcentuoti tie patys dalykai – toliau kovoti prieš korupciją, dirbti Lietuvai, žiūrėti žmonių, o ne grupių interesų. Tie dalykai viena ar kita forma nuolat pasitaiko prezidentės kalbose. Tai nebuvo kažkas naujo, bet turint omenyje pačią progą, tą simbolinę kalbos reikšmę, tai to ir reikėjo tikėtis“, – teigė T.Janeliūnas.
Politologo pastebėjimu, prezidentės kalba turėjo ir emocinį užtaisą. „Gal žodžiai ir girdėti, tačiau emociniai akcentai buvo teisingai sudėlioti. Buvo visko, ko reikia tokioje kalboje“, – komentavo T.Janeliūnas.
A.M.Brazausko kalboje netrūko emocijų Tuo tarpu politinės komunikacijos specialistas Andrius Šuminas, lygindamas ankstesnes prezidentų inauguracines kalbas, pastebėjo, kad didžiausią emocinį užtaisą turėjo Algirdo Mykolo Brazausko kalba.
„Reikia nepamiršti, kad tai buvo pirmoji prezidentinė kalba, tuo metu buvo didelis visuomenės supriešinimas, kai kurios dešiniosios jėgos inauguracijos dieną rengė protestus.
Pirmojo prezidento kalboje akcentuojamas poreikis sujungti, sutelkti, suburti visus naujų, šiuolaikinių tikslų siekimui. Svarbu tai, kad aiškiai nubrėžiamos užsienio politikos kryptys. A.M.Brazauskas aiškiai pasako, kad mato Lietuvos ateitį Europoje, euro atlantinėse organizacijose. 1993 m. tokios aiškios krypties nubrėžimas buvo labai svarbus, – pastebi komunikacijų specialistas.
V.Adamkus išskyrė aiškius prioritetus
1998-ųjų Valdo Adamkaus kalboje gerokai mažiau dėmesio skiriama istorinėms sąsajoms.
„Daugiau kalbama apie santarvės būtinumą, valstybės struktūrų galimas reformas. Įdomu tai, kad toje kalboje V.Adamkus labai aiškiai išskiria 5 prioritetus ir nubrėžia kryptis. Nė vienoje kitoje prezidentų inauguracinėje kalboje aiškiai prioritetai nėra išskirti, viskas daugiau paliekama tarsi tarp eilučių arba vietos interpretacijoms. Vėl tęsiama užsienio politikos kryptis, akcentuojama kuo greičiau tapti Europos Sąjungos (ES) ir NATO narėmis“.
R.Paksas atsigręžė į emigrantus
Anot eksperto, Rolando Pakso 2003 m. inauguracinėje kalboje užsienio politikos tęstinumas jaučiamas ir, artėjant referendumui dėl ES yra aiškiai išsakomas kvietimas balsuoti ir palaikyti Lietuvos narystę ES. 1993 m. A.M.Brazausko aiškiai nubrėžta kryptis tarsi tęsiama ir 2004 m. sėkmingai įgyvendinama.
„Įdomus dalykas R.Pakso kalboje – pirmą kartą paminimi užsienio lietuviai, emigrantai, kvietimas išsaugoti tautinę tapatybę. Tai įdomus dalykas, nes kalbame apie laikotarpį – didžiosios emigracijos pradžią“, naujienų portalui lrytas.lt sakė A.Šuminas.
Antroje V.Adamkaus kalboje - akcentai moraliai politikai
Pasak jo 2004-ųjų V.Adamkaus kalboje vėl daug dėmesio skiriama apkaltos žaizdų aptarimui, akcentuojama būtinybė atkurti pasitikėjimą valdžia, aiškiai pasakoma, kad pasižadama griežtai laikytis Konstitucijos, akcentuojama moralios politikos būtinybė ir siekis. Bandoma apjungti tautą, sumažinti tą visuomenės susiskaldymą, atkurti pasitikėjimą valdžia, mažinti konfrontaciją.
„Įdomu tai, kad kalbant apie užsienio politiką, V.Adamkus išskiria būtinybę stiprinti Lietuvos vaidmenį tarptautinėje arenoje. Kalboje paminima Ukraina, kaip vienas strateginių Lietuvos interesų – Ukrainos narystė ES ir NATO. Buvo brėžiama kryptis, kurios, kaip parodė laikas, vėliau V.Adamkus ir laikėsi“.
D.Grybauskaitės kalba - sausoka
2009-ųjų metų Dalios Grybauskitės kalba trumpiausia iš visų sakytų prezidentinių inauguracinių kalbų, ji labai koncentruota, pasak analitiko, netgi sausa.
„Tarsi yra keliami kažkokie tikslai, tačiau konkrečiau nepaaiškinama brėžiamų gairių ir būtinų veiksmų kaip keliamus tikslus įgyvendinti, pasiekti tuos užsibrėžtus tikslus. Pavyzdžiui, sakoma, gyvenkime be oliharchizuotų monopolijų, tačiau toliau neaiškinama ką reikėtų daryti, kad tų monopolijų nebūtų. A,Grybauskaitė savo inauguracine kalba pradėjo tokią prezidentės retoriką, kurios ji laikėsi savo metiniuose pranešimuose ir visose kitose kalbose – be daugžodžiavimo, labai koncentruotai aiškus, tarsi ir neįvardijant, bet aiškus tam tikrų dalykų apibrėžimas“.
Pašnekovas pastebėjo, kad iš visų inauguracinių kalbų tik 2003 m. R.Pakso kalboje iš tikrųjų buvo galima matyti jo kvietimą V.Adamkui toliau bendradarbiauti Lietuvos labui. „Buvo tokia citata: „Aš visada nuo jūsų būsiu tokiu atstumu, kiek nuo jūsų bus telefonas“. Tai – tarsi nenoras nustumti buvusio prezidento ir konkurento, bet kvietimas bendradarbiauti“.
A. Šuminas pastebi, kad 2009 metų kalboje D.Grybauskaitė tik padėkojo buvusiems prezidentams, V.Adamkus 2008 m. – irgi tik padėkojo. Vytautas Landsbergis, kaip pirmasis šalies vadovas, minimas abiejų šių prezidentų kalbose.
Mėginimas „įkąsti“ oponentams
„Skaitant kalbas visas kalbas pastebimas siekis sujungti, sutelkti aplink save visuomenę. Bandžiau jose ieškoti „įkandimų“ oponentams, tai tokių dalykų pastebėjau tik dvejose – 1993-ųjų A.M.Brazausko kalboje švelniai „įkandama“ dešiniosioms partijoms ir politikams ir 2009-ųjų kalboje D.Grybauskaitė tarsi įkerta prieš tai buvusiam prezidentui V.Adamkui. Ji pamini, kad Lietuvai būtinas tvirtas jos interesų gynimas, o ne kažkokia įsivaizduojama šalies lyderystė euro atlantinėse organizacijose“, – komentavo politinių komunikacijų ekspertas A.Šuminas.
