Ši tik mažą mokyklų dalį suviliojusi protesto akcija gerai atspindi ir švietimo darbuotojų profesinių sąjungų, ir pačių mokytojų susiskaldymą. Streikui pritaria anaiptol ne visos pedagogų bendruomenės ir jų profesinės organizacijos.
Bet švietimo darbuotojai gerokai vieningesni, kai kalbama apie jų lūkesčius. Be kita ko, reikalaujama atkurti 2009 metų mokinio krepšelio dydį, o tam reikėtų prie šiuo metu skiriamų 3348 litų pridėti dar 426 litus. Valdžia žada 2015-aisiais mokinio krepšelį papildyti tik 32 litais.
Tai daugiausia išlaidų reikalaujantis, bet ne vienintelis pedagogų noras. Dar reikalaujama mažinti mokinių skaičių klasėse, sudaryti sąlygas mokytojams išeiti į pensiją nuo 55 metų, sulyginti ikimokyklinio ugdymo įstaigų ir bendrojo lavinimo mokyklų pedagogų algas.
Kitų metų biudžete nėra numatyta pinigų šiems reikalavimams patenkinti. Ir neatrodo, kad Seimas ketintų jų ieškoti svarstydamas 2015-ųjų biudžetą, todėl vargu ar šimto mokyklų streikas galėtų ką nors pakeisti.
Užtat pinigų nereikalaujančių permainų valdžia pedagogams jau pasiūlė – Seime įregistruotos Švietimo įstatymo pataisos, kuriomis numatoma mokyklų vadovams įvesti penkerių metų kadenciją.
Siūloma naujovė pedagogų bendruomenėse sutikta labai prieštaringai. Direktoriai beveik vieningai piktinasi šiuo sumanymu ir sako, kad tai tik būdas nukreipti visuomenės dėmesį nuo realių švietimo sistemos problemų.
Negana to, baiminamasi, kad tai gali sukelti chaosą mokyklose, suteikti galimybę švietimo sistemos valdininkams atsikratyti gerai dirbančių, bet savo nuomonę turinčių nepaklusnių direktorių ir juos keisti pataikūnais.
Vis dėlto mokyklų direktorių rotacijos sumanymo turbūt negalima tapyti vien juoda spalva.
Pirmiausia idėja įvesti direktoriams penkerių metų kadenciją seniai svarstoma pačių pedagogų bendruomenėse. Juk ne paslaptis, kad nemažai mokyklų vadovų nėra mėgstami pavaldinių, kai kada jie net nekenčiami, bet dažnai mokytojai jų bijo ir nedrįsta prieštarauti.
Kai mokyklose nuolat mažėja mokinių ir vis labiau juntamas pedagogų perteklius, nuo direktoriaus valios priklauso, kiek mokytojui bus skirta jo uždarbį lemiančių pamokų, o kam apskritai teks ieškotis kito darbo.
Todėl patys pedagogai pripažįsta, kad neretai jie pakampėse dejuoja ir bamba, piktindamiesi vadovais, bet į akis jiems pataikauja.
Natūralu, kad tai sukuria nesveiką atmosferą mokykloje, ypač kai jai dešimtmečiais vadovauja autokratiško stiliaus direktorius. O pasitaiko net ir nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikų 1990 metais šioje kėdėje sėdinčių vadovų.
Suprantama, ne visuomet tai netinkamai vadovaujantys, jokių naujovių į mokyklas neįsileidžiantys direktoriai. Todėl ir kyla klausimas, ar rotacija visais atvejais būtina, ar ne geriau būtų keisti tik neveiklius, pataikūnais apsistačiusius, savavaliaujančius direktorius.
Kadencijas numatančių įstatymo pataisų autoriai aiškina, kad dabartinė direktorių skyrimo tvarka nesudaro sąlygų atrinkti geriausių kandidatų ir neskatina jų tobulėti.
Tai ne iš piršto laužtas argumentas, bet neaišku, ar įvedus kadencijas mokyklų vadovais bus skiriami jau tik geriausi švietimo vadybininkai, o atleidžiami vien stagnatoriai.
Kita vertus, jei mokyklų direktorių atrankos, skyrimo ir atleidimo tvarka nepadeda atrinkti geriausių kandidatų, nesudaro sąlygų jų natūraliai konkurencijai, gal pirmiausia reikėtų tobulinti pačią vadovų parinkimo sistemą, jų vertinimo kriterijus.
Ko gero, teisūs įstatymo pataisas kritikuojantys mokyklų direktoriai, sakantys, kad pati rotacija savaime jokių švietimo problemų neišspręs, net ir nepadės atrinkti geresnių vadybininkų, jei išliks senoji neskaidri vertinimo tvarka ir kriterijai.
Ir dabar tiek mokyklų direktoriai, keldami vadybininko kvalifikaciją, tiek pedagogai yra atestuojami, nuo nustatytos kvalifikacijos priklauso jų atlyginimas. Tačiau patys švietimo darbuotojai aiškina, kad atestacijos rezultatai neatspindi tikrosios jų kvalifikacijos, o pasirengimas šiam kompetencijos patikrinimui neskatina tobulėti.
Vadinasi, pirmiausia reikėtų didinti visų lygių atestacijos skaidrumą, nustatyti aiškius, pedagogo darbui svarbius vertinimo kriterijus, stiprinti vertintojų atsakomybę.
Žinoma, nevertėtų iškart nurašyti ir vadovų rotacijos idėjos, bet ji turėtų būti taikoma lanksčiai, neįpareigojant būtinai keisti ir puikiai dirbančius, naujoves diegiančius direktorius. Matyt, turėtų būti atsižvelgiama ir į mokyklos bendruomenės nuomonę.
Pedagogai netgi norėtų, kad direktoriai būtų skiriami ir atleidžiami tik su jų bendruomenių pritarimu. Tačiau tokia demokratija jau skatintų mokyklų vadovų populizmą. Šia logika vadovaujantis ir pačius mokytojus reikėtų leisti pasirinkti mokiniams.
Nėra abejonių, kad švietimo sistemą būtina tobulinti, bet nėra to stebuklingo recepto, kuris padėtų išspręsti visas įsisenėjusias problemas.
