Kai Lietuvos prezidentė oficialiai paskelbė Rusiją teroristine valstybe, buvo logiška tikėtis visiškai kitokių oficialiojo Vilniaus žingsnių. Net ambasadoriaus atšaukimas iš Maskvos būtų buvęs per silpnas ėjimas. Kokie gali būti santykiai su Novoislamistiniu kalifatu?
Tačiau praėjo kelios dienos ir nieko tokio neatsitiko.
Rusai irgi pašlemėkai. Tik kažkokie komunistai ar panašaus rimtumo publika po tokio D.Grybauskaitės akibrokšto parėkavo apie diplomatinių santykių su Lietuva nutraukimą. Ir aptilo.
Tiesa, lietuvių automobilius prie sienų pristabdė. Bet juk tai – jau kone nyki kasdienybė.
Gal ir pataikė mūsų prezidentė išvadinusi juos bailiais, kurie net savo vėliavą mūšio lauke iškelti bijo!
Kalbant kiek rimčiau, D.Grybauskaitė, ko gero, teisi, kad Rusija – valstybė, turinti teroristinės valstybės požymių.
Tačiau šalies vadovei, o ne kokiam Seimo rėksniui, ištarus esminę A, reikėtų tarti ne tik B, bet ir visas kitas raides. Pavyzdžiui, kaip ne tik Lietuva, bet ir visi Vakarai, prie kurių mes irgi priklausome, turėtų dabar su ta valstybe elgtis.
Bet visa tai – jau rimta politika, kuriai reikia ir laiko, ir jėgų. Kam to reikia, kai galima tiesiog pašūkauti, dar sykį parodant kietumą?
Vis dėlto ar tas pareiškimas davė kokios nors naudos? Vežėjai stena, o tie patys Vakarų partneriai vėl ironiškai šnairuoja. O koks skirtumas?
Tiesa, yra ir rezultatų. Judėjimas į Rusiją apsunkintas – vadinasi, kartu ir kontrabanda pristabdyta. Prezidentė galėtų dažniau žodžiais papyškinti į Maskvos pusę. Kaipmat pasmaugtume tą kontrabandos hidrą, su kuria nesusitvarko nei dešiniųjų, nei kairiųjų valdžios.
