Šnekėti apie jėgos nenaudojimą ir taiką V.Putinas išmokęs puikiai. Skaitydama jo pakilų metinį pranešimą, pasijutau suglumusi – ar gali būti, jog jis taip gerai apsimeta vakarietiškai mąstančiu politiku? Net kai kuriuose Lietuvos interneto portaluose kalba buvo publikuota su propagandinėmis antraštėmis: „V.Putino pranešimas: mus pasiuntė“ arba „V.Putinas: kai tik Rusija sustiprėja, ją iškart puola“. Ir dar iliustruota lyderio iliuziją kuriančiomis nuotraukomis.
Tereikia pasiskaityti šį tą iš V.Putino biografijos, kad suprastum – ragindamas nenaudoti jėgos, jis iš tiesų šaiposi iš vakariečių politikų retorikos. V.Putino biografai pasakoja apie daugybę muštynių, į kurias jaunuolis įsiveldavo dėl menkiausio preteksto. Jis pats teigia: „Aš nebuvau pionierius, aš buvau chuliganas“. Chuliganas, labiau už viską pasaulyje trokštantis dirbti KGB.
Jei V.Putinui būtų nenaudinga pasakoti apie tai, jog buvo mušeika, jo biografijoje būtų rašoma, kad jis buvo „moksliukas“. Tačiau rusai nori prezidento, kuris valdo muštynių išlavinta ranka. Tiksliau – ne rusai, o kai kurie rusai. Yra nenorinčių, bet juos užčiaupia ta pati ranka. Dar yra tų, kurie nenori veltis į konfliktus ir pasirenka nesidomėti politika.
Visa tai gerokai aiškiau, jei prisimename paauglių moksleivių klasę. Joje būtinai yra „moksliukų“ ir mušeikų, o didžioji dauguma prisilaiko neutralios pozicijos. Tylėjimą mušeika supranta kaip pritarimą, o savo galią dar labiau sustiprina susirasdamas atpirkimo ožį. Fiziškai muštis nebūtina, patyčios – geriau. Galima su mergaitėmis sutariančiam berniukui šūkauti, kad jis gėjus.
Kaip sustabdyti chuliganą, kuris siautėja vis labiau? Mokytojų skiriamos bausmės čia nepadės, nes mušeika negerbia mokytojų. Jam nerūpi pažymiai, todėl net jei visi klasės moksliukai susivieniję pareikš pritarimą skriaudžiamam moksleiviui, mušeika spjaus jiems į veidus.
Vienintelė išeitis – pasikalbėti vyriškai. Šiais laikais tai beveik neįmanoma, nes vaikinas žino apie savo teises. Jei geriausias klasės sportininkas neapsikęs ir duos teroristui į nosį, direktoriaus kabinete bus svarstomas elgesys to, kuris norėjo apginti. Greičiausiai jis sužinos, kad konfliktus reikia spręsti ne jėga, o taikiai.
O jei mušeika įvaldęs oratorystės meną, jis postringaus, kad nosį sukruvinusiam sportininkui jis atleidžia, nes žino, kad dėl visko kaltas tas anas „gėjus“. Mokytojai tik gūžčios pečiai. Kaip pritaikyt sankcijas, jei melas skamba beveik kaip tiesa?
Toks yra vakarietiško mąstymo akligatvis. Žmogaus teisių gynimas pavirto parodija, kai neįmanoma apginti kenčiančiojo. Paradoksas - kai patiki, kad visada reikia ieškoti kompromiso ir kad tavo ginčai dėl tiesos yra tik tavo isterija, mušeika ploja rankomis.
Jis žino – jei norės, galės pažeminti kitą, tėkšdamas jam antausį tamsioje tarpuvartėje ir kitą kartą pažadėdamas paskersti. Rimta egzekucija rankų jis nesiteps, daug efektyviau sujaukti „gėjui“ protą, kad galą jis pasidarytų pats.
Plačioji visuomenė reginį stebės abejingai. Daugybė žmonių patys sau nepripažįsta, kad stebėti smurtą jiems patinka. Štai Rusijos traukinio mašinistai nufilmavo ir įdėjo į „Youtube“ įrašą, kaip sutraiško lokį. Kiek pasibaisėjimo ir kiek susidomėjimo! Dėl to populiarūs ir veiksmo filmai, kur superherojus iššaudo tūkstančius žmonių. Mūsų pasąmonėje užkoduota – žudai, vadinasi, esi galingas. Gal tai ateina iš laikų, kai pusnuogiai su kuokomis lakstėme po mišką.
Kaip tada sutramdyti chuliganą? Pirmiausia būtina užsiauginti raumenis. Lūžis gali įvykti, kai neutrali publika atsipeikės – o, mūsų prezidentas visai ne toks stiprus, kaip atrodė. Jis palūžo. Tokie piliečiai neatlaidūs, silpni vadai jiems nereikalingi. Kovos menų meistras pasirodys silpnas – jam galas.
Tik ar atsiras bent vienas stiprus Europos politikas (-ė), kuris pataikytų V.Putinui į jo politikos mirties tašką?
O jei rimtai – politikams visada labiausiai stinga sveiko humoro jausmo.
