Tačiau dėl intelektualumo, tai kai ką verta pastebėti: intelektualiausias prezidentės projektas „Konservatoriai amžiams!“, baigėsi visišku fiasko. Konservatoriai atsidūrė trečioje vietoje šalia darbiečių. Ir sekančius rinkimus taip pat pralaimės. Žinoma, jeigu į rinkimus jų kažkaip neves pati prezidentė. Pasiskaičius žurnalistę R.Janutienę, sprendimą turėtų priimti V.Landsbergis.
Apie politinį intelektinį potencialą. Bet kokios partijos būti arba ne prasideda ir baigiasi politine pasaulėžiūra. Dokumentuotai, Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė neturi jokios civilizuotos politinės pasaulėžiūros. Išskyrus tą, autoritarinę. Nes turėdama civilizuotą, tuojau suvoktų savo pastebėjimo klaidingumą.
Tiesą sakant, net tokio dalyko nebūtų sakiusi. Nes nelabai įsivaizduoju, kaip socialiai jautrią atskirties ir bedarbystės mažinimo politiką galima susieti su konservatorių ir liberalų ekonomine politika. Lietuvos socialdemokratai, nors ir girgždėdami, vis tampomi už skverno korumpuotų koalicijos partnerių, ši partija veda šalį gerovės valstybės link.
Jeigu šis tikslas nėra grįstas savo atsakomybės prieš savo rinkėjus suvokimu, tai taip, intelektualumo nėra nei kvapo. Patikslinsiu: gerovės valstybės projektas Lietuvoje neįmanomas be gebėjimo balansuoti tarp konkurencingos globalinės ekonomikos diktato ir esminių socialdemokratijos tikslų. Ši vyriausybė bando atlikti balanso aktą. Ir dar daugiau: bando tai daryti tuo metu, kai konstruktyvūs santykiai su mūsų aikštinga ir agresyvia kaimynę iš principo baigėsi. Svarbi mums rinka užsidarė.
Taigi, toks balansavimas būtų neįmanomas be intelektinio savo, kaip partijos, atsakomybės suvokimo. Kitaip tariant, be gebėjimo valdyti situaciją, be nuoseklaus Lietuvos visuomenės vedimo integracijos į Europos Sąjungą, be šalies karinio gynybinio potencialo didinimo. Visą tai koalicinė vyriausybė vykdo šiandien.
Ar tikrai mes tapsime Danijos ar Švedijos tipo gerovės valstybe priklausys nuo socialdemokratų gebėjimo įrodyti visuomenei, kad gerovės valstybės už dyką negausi. Tokia valstybė kainuoja ir kainuoja nepigiai. Tai reiškia, kad mokesčiai turi būti mokomi ir mokestinė bazė platinama. Bet mokėti, pavyzdžiui, automobilio mokesčio niekas nenori, nors šalyje yra apie pora milijonų automobilių. Parodykite Skandinavijos šalį, kur tokio mokesčio nėra. Bet dabar ne apie tai, o apie prezidentės bandymą pašokti virš savo nuosavo bambos. Tos, kuri gan toli nuo tikro intelektualumo suvokimo.
Štai, jos pačios žodžiais tariant, „Kai aš skyriau premjerą, formulavau jam dvi pagrindines užduotis: būtent užbaigti jau pradėtą suskystintų dujų terminalo statybą ir pasiruošti euro įvedimui – šitie du strateginiai uždaviniai yra padaryti.
Na, o dėl labiau ambicingų tikslų – jūs teisus, turbūt tikėtis daug nereikėtų“. Užduotys, leidžiančios atsikratyti nuo V. Putino režimo energetinio šantažo įvykdytos, o prezidentė nesidžiaugia? Ir elektros tiltų projektai su Švedija ir Lenkija bus įgyvendinti, ir adekvačiai reaguojama į grėsmę iš V. Putino režimo pusės.
Tai kame problema? Atsakymas: prezidentė, pasirinkusi remti davatkiškąjį lietuviškąjį konservatizmą, nesugeba įžvelgti idėjinio socialdemokratų potencialo. Ji nemato jų siekio nuosekliai įgyvendinti savo išties veik neįmanomą užduotį: gerovės valstybės idėjos įgyvendinimą nenustekenant valstybės ekonomikos. Skandinavai su tokia misija neįmanoma nebuvo susidūrę. Mat jos turėjo galingas industrijas, gamtos išteklius, ekonominį ir politinį stabilumą.
Prezidentė nesidžiaugia tokiomis idėjomis ir iš jų užplaukiančiais politiniais- ekonominiais veiksmais, nors Lietuvoje apie šeši šimtai tūkstančių gyventojų kamuojasi žemiau skurdo ribos.
Taip, tiesa, koalicinė Vyriausybė, ypač socialdemokratai, galėtų ir turėtų veikti energingiau, tuo pat siekiant atsikratyti kai kur skaudžiai prasiveržiančio sovietinio nomenklatūrinio mentaliteto recidyvų stipriai apribojančio gebėjimą mąstyti šiuolaikiškai, efektyviai. Kai kurie sprendimai reikalauja drąsos, kurios kartais pritrūksta.
Taip atsitiko per rinkimus į Europarlamentą. Teko gėdingai sumokėti du milijonus litų už Z.Balčyčio vietą jame.
Laikas taip pat socialdemokratams atsikratyti komunistinės nostalgijos recidyvų, nes jie stipriai veikia tarpusavio bendravimo normas bei vertybes pačioje partijoje. Sąrašas ilgas, bet ne ką trumpesnis neadekvataus prezidentės elgesio, veiksmų, kalbėsenos, net patyčių iš NATO 2 procentų gynybai, pigaus ir neatsakingo populizmo apraiškų sąrašas.
Matyt mūsų prezidentei Dievo pasiusta Rusijos agresija prieš Ukrainą. Nes čia ji staiga pagavo galimybę pasireikšti, todėl besiversdama per galvą pozicionuoja save kaip planetos gelbėtoja. Kai kuriais atvejais jos šiandieninė užsienio politika Rusijos atžvilgiu verta pritarimo.
Bet balansavimo akto prezidentei vis dar reikia mokytis. Šališkas bendravimas su konservatoriais šito tikrai neišmokys. Prezidentė, regis, apakinta idėjos išlikti Lietuvos politinėje padangėje kuo ilgiau. Vienas būdų galimai būtų tapti konservatorių lydere ir, laikui atėjus, pergalingai tempti paskui save partiją į valdžios elitą. Premjerės vaidmenyje, žinoma.
Na, gal šis pamąstymas iš legendų srities, bet aišku viena: prezidentei laikas atsitokėti ir pradėti visokeriopai remti socialdemokratų siekį paversti šalį patrauklia Lietuvos žmonėms. Tik sukūrus gerovės valstybę, piliečiai nustos masiškai bėgti į kitas ir kitų sukurtas gerovės valstybes. Šitai suprasti prezidentei išties trūksta intelektinio potencialo. O gaila.
