Štai šią savaitę n-ąjį kartą paskelbtas sumanymas perimti Vilniaus koncertų ir sporto rūmus, kurie jau dešimtmetį stūkso apleisti. Kaip tokiais atvejais įprasta, pabrėžiama, kad Vilniui trūksta daugiafunkcių kultūros renginių, konferencijų ir kongresų centrų.
Juk kaip kitaip pasiteisinsi, kad verslininkams kadaise už 1,8 mln. eurų perleistus rūmus teks pirkti kelis kartus brangiau?
Už kiek buvo privatizuoti dabar griūvantys Profsąjungų rūmai ant Tauro kalno, vienas Dievas žino. Išperkant juos mainais teks atiduoti pastatus, kurių vertė – per 12 mln. eurų. Milijonus reikės pakloti ir už išperkamą žemę Vakariniam aplinkkeliui tiesti.
Kiek Vilniaus koncertų ir sporto rūmai kainuos mokesčių mokėtojams, neaišku. Kad išsaugotų šią architektūros pažibą, prikeltų ją antram gyvenimui, valdininkams dar teks sukti galvą mąstant, iš kur sukrapštyti pinigų.
Lietuvos valdžiai įsigyti rūmus knieti jau dešimtmetį. Tada ji mėgino tartis su tuomete pastato šeimininke bendrove Ūkio banko investicine grupe, kad pirkinio kaina neviršytų 7 mln. eurų.
Vėliau sandoriu susidomėjo prokuratūra, o Vilniaus savivaldybė prašė jį pripažinti negaliojančiu, nes turėjo 1 procentą akcijų ir galėjo pasinaudoti pirmumo teise išpirkti kitas.
Kol valdžia pešėsi dėl rūmų, verslininkai apsigalvojo ir pareiškė, kad Koncertų ir sporto rūmų nebeparduos.
Vėliau jau savivaldybei pavyko įkalbėti rūmų šeimininką perleisti pastatą mainais už valstybinę žemę, kurioje buvo numatytas sporto ir pramogų kompleksas.
Bet planams ir vėl buvo lemta žlugti. Ar trečias kartas nemeluos ir pagaliau bus galima pasidžiaugti žaisliuku, kurio taip ilgai siekta?
Sumanymui nupirkti Vilniaus koncertų ir sporto rūmus ir juos paversti kongresų centru – gal koks dešimtmetis. Amžiumi jis negali lygintis su Tautos namų ant Tauro kalno idėja, kuriai jau daugiau nei šimtas metų.
Savaime suprantama, ir Tautos namų projekto kaina didesnė, sieksianti 72-87 mln. eurų. Tuos, kuriems atvimpa žandikaulis pamačius tokią sumą, valdžia puola raminti, kad ji visai nebaisi, nes jau yra šaltinių, iš kurių būtų galima iš dalies finansuoti projektą.
Tautos namų verkiant reikia, nes Vilniuje nėra klasikinės muzikos salės, kuri atitiktų parametrus, turėtų geras akustines galimybes. O tai sostinei esą privalu turėti.
Ir Tautos namai būtinai turėtų iškilti iki 2018-ųjų, kai bus minimas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmetis.
Abejojančių Tautos namų projekto įgyvendinimo kaina vis dėlto buvo. Užkliuvo ir tai, kad už Profsąjungų rūmus – griuveną, vietoj kurios iškils Tautos namai, atiduodami pastatai sostinės Universiteto ir Liejyklos gatvėse, tualetas ir slėptuvė Vytauto gatvėje, poilsio namai „Jūros vilnis“ Palangoje. Ar ne per daug?
Prie kryžiaus kalama dabartinė sostinės valdžia. Kaip ir Vyriausybė, ieškanti pinigų Koncertų ir sporto rūmams išpirkti.
Bet retai kas prisimena 2003-iaisiais Konstitucinio teismo priimtą nutarimą, kuris nustatė, kad teisės aktai, kuriais buvo sprendžiami iki Nepriklausomybės atkūrimo veikusių valstybinių profesinių sąjungų valdyto turto klausimai, prieštaravo Konstitucijai.
Ar kuri ankstesnė valdžia, partija pajudino bent pirštą, stojo ginti visuomenės interesų? Ar kas nors dabar gali pasigirti, kad ištaškytas profsąjungų turtas, rūmai būtų sugrąžinti ir dabar netektų mokėti milijonų? Ne. Tad kritikams lieka priverti burną.
„Sostinė“
