Šalies vadovė prieš televizijos kameras išklojo, už ką ji nebalsavo, tokiomis tiesmukomis užuominomis, kad tai buvo akivaizdi agitacija prieš kai kuriuos kandidatus.
Ar pati prezidentė nenusižengia Rinkimų įstatymo dvasiai, jeigu ne raidei, kai užsiima agitacija balsavimo vietoje? Žinoma, būtų naivu tikėtis, kad tai imtų aiškintis Vyriausioji rinkimų komisija (VRK).
Rinkimų prievaizdai per akis turėjo ir kitokios veiklos. Išankstinis balsavimas sukėlė įtarimų, kad kai kuriose savivaldybėse rinkėjai papirkinėjami. Bene daugiausia signalų atėjo iš Trakų.
Čia savivaldybės patalpas apgulė į asocialius asmenis panašūs alkoholio tvaiką skleidžiantys balsuotojai – jie būriavosi, tarėsi, kažko lūkuriavo. Kas gali patikėti jų šnekomis, kad iš anksto balsuoti veržiasi, nes labai trokšta atlikti savo pilietinę pareigą?
Visiems aišku, kad čia kažkas ne taip. Juolab kad šie žmonės pavežami iki balsavimo vietos, o atlikę tariamą pilietinę pareigą tuoj pat užsuka į parduotuvę įsigyti alkoholio. Kalbama, kad balsas kainuoja iki 15 eurų, bet iš jų tik penki lieka pardavėjui.
Daug pažeidimų registruojama ir kitose savivaldybėse. Policijos duomenimis, daugiausia pranešimų apie Rinkimų įstatymo pažeidimus gauta iš Vilniaus, Alytaus, Šiaulių, Utenos ir Tauragės regionų. Iš viso policija sulaukė arti 200 skundų, jau ėmėsi 25 ikiteisminių tyrimų.
Spėjama, jog šie rinkimai pažeidimų gausa gali būti rekordiniai, nors įvairių incidentų netrūko ir per praėjusius Seimo, ir per savivaldos rinkimus.
Dauguma nusiskundimų nėra naujiena – dėl rinkėjų papirkinėjimo, nepažymėtos politinės reklamos, rinkimų kampanijos turto gadinimo, kandidatų šmeižto.
Šįkart gal daugiau įtarimų sukėlė neįprastai aktyvus rinkėjų migravimas Alytaus ir Šalčininkų rajonuose. Mat paprastai balsuoti į kitą rinkimų apygardą persiregistruoja apie 100–200 rinkėjų, o štai į Alytaus rajoną perbėgo 2 tūkst., į Šalčininkų – 1 tūkst. žmonių.
VRK įtaria, kad rinkėjus fiktyviai persiregistruoti galėjo įkalbinėti su kai kuriomis partijomis susiję seniūnai, šiais desantais norintys paremti savus kandidatus. Nedidelėse savivaldybėse 1–2 tūkstančiai balsų gali turėti ir lemiamos įtakos.
Tai būtų, ko gero, pats pavojingiausias įstatymo pažeidimas, kurį įrodžius turbūt net tektų naikinti rinkimų rezultatus.
Žinoma, šiuos atvejus teisėsauga privalo ištirti, o Seimui derėtų pasirūpinti ir teisės normomis, kurios užkirstų kelią fiktyviai rinkėjų migracijai.
Vis dėlto atrodo, kad savivaldos rinkimais žmonės domėjosi mažiau nei daug nerimo keliančiais įvykiais pasaulyje – Rusijos agresija Ukrainoje, nors kovos ten lyg ir rimsta.
Regis, po aukščiausio lygio keturšalių susitarimų dėl paliaubų Donbase bent kuriam laikui liaujasi kraujo liejimas, ateina pranešimų apie abiejų kovojančių šalių sunkiosios ginkluotės atitraukimą.
Nepaisant to, įvykiai Ukrainoje šią savaitę Lietuvoje atsišaukė griausmingu aidu – Valstybės gynimo taryba nutarė siūlyti grąžinti privalomąją karo tarnybą.
Prezidentė ir kiti politikai neslepia, kad šis sprendimas – reakcija į karą Ukrainoje.
Teigiama, kad šauktiniai leis greitai sukomplektuoti karinius dalinius, kuriuose dabar daugeliu atvejų tarnauja tik 50 proc. ar dar mažiau numatytų karių. Be to, šauktinių kariuomenė esą pigesnė nei profesionalioji, o tai sudaro galimybę nedidinant jau numatyto krašto apsaugos finansavimo kasmet 3,5 tūkst. karių papildyti gynėjų gretas.
Taip pat tikimasi, kad privalomoji karo tarnyba sustiprins piliečių ryžtą ginti tėvynę, ugdys patriotinius jausmus.
Dėl tokių deklaracijų tikriausiai mažai kam kilo abejonių. Vis dėlto visuomenėje dėl šauktinių pasklido ir prieštaringų nuomonių.
Netgi kai kurie karybos specialistai teigia, kad šauktinių kariuomenė nelabai efektyvi, nes 9 mėnesiams į karo tarnybą pašaukti jaunuoliai negali prilygti profesionaliems kariams, ypač kai kariaujama naudojant vis sudėtingesnę techniką ir ginkluotę. Esą šiais laikais svarbiau kariuomenės kokybė nei kiekybė.
Šauktinių kariuomenės pigumas apskritai neturėtų būti laikomas lemiamu veiksniu. Be to, skaičiuojant kario išlaikymo išlaidas tik aritmetiškai, neatsižvelgiama į netiesioginius nuostolius – šauktiniai atitraukiami nuo darbo rinkos, neužsidirba patys, nemoka mokesčių, sutrikdoma jų karjera.
Galima ginčytis ir dėl šauktinių kariuomenės poveikio patriotizmo jausmams.
Ar nebūtų priešingas efektas, jei paaiškėtų, kad į karo tarnybą šaukiami tik iš skurdesnių, socialiai labiau pažeidžiamų šeimų kilę jaunuoliai, o kiti išsisuka ar išsiperka pasinaudodami pažintimis, kyšiais, sveikatos pažymomis?
Vadinamoji šauktinių loterija vargu ar įtikins visuomenę, kad viskas vyksta skaidriai. Kad žmonės tuo patikėtų, gal pavyzdį pirmiausia turėtų parodyti politikų atžalos. Panašiai kaip meno ir pramogų pasaulio garsenybės skatina tapti donorais patys duodami kraujo ar pasirašydami organų donorystės dokumentus.
Atrodo, ir dabar niekas netrukdė patriotiškam jaunimui stoti į Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą, tapti profesionaliais kariais. Bet ar daug jų gretose žinomų politikų vaikų? Pasirodo, net su žiburiu sunku rasti.
Žmonės itin jautrūs falšui. Jei politikai vien švaistysis žodžiais apie patriotizmą, o tapti tėvynės gynėjais bus kviečiami visi, tik ne jų vaikai ar anūkai, privalomoji karo tarnyba, užuot telkusi, supriešins visuomenę.
Apžvalgininkas