Mažojo lietuvio Gabrieliaus byla Norvegijoje baigėsi taip, kaip ir turėjo baigtis pagal šioje šalyje galiojančius įstatymus, – trijų valdininkų komisija nusprendė, kad 7 metų vaikas gyvens pas globėjus, o motina net neturės teisės jo matyti.
Lietuva nepasipuošė ženkleliais „Aš esu Gabrielius“, politikai nieko nebežada. Vilties turi tik berniuko motina G.Leščinskienė.
– Gražina, jau praėjo savaitė po Miorės ir Rumsdalio apskrities komisijos sprendimo negrąžinti jums sūnaus. Kokį oficialų raštą motinoms, iš kurių atimti vaikai, atsiunčia Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet“?
– Neatsiuntė jokio. Man visai nieko nepranešė. Vaikas juk ne mano, o valstybės. Kelis kartus buvau nuėjusi į tarnybą. Atsakė: „Klauskite savo advokatės.“
– Tačiau tai nėra galutinis sprendimas? Juk turite teisę kreiptis į teismą?
– Taip, advokatė Sandra Latotinaitė jau rengia dokumentus.
– Kada teismas galėtų įvykti?
– Manyčiau, kad ne anksčiau kaip po kelių mėnesių. Tačiau dažniausiai teismas tik patvirtina trijų komisijos narių nuosprendį, tad vilčių nedaug. Nors motinos viltis miršta paskutinė.
– Kas įvyktų, jei teismas, įvertinęs platesnes aplinkybes, vis dėlto nuspręstų grąžinti jums sūnų? Ar būtų kaip nors kompensuota žala, kuri padaryta vaikui, metus atskirtam nuo motinos?
– Juokaujate? Tarnyba „Barnevernet“ niekada neatsiprašo, niekada nepripažįsta, kad buvo neteisi. Net tada, jei teismas pakeičia jos sprendimą, o tai nutinka itin retai.
– Kas tie trys „Barnevernet“ komisijos nariai, galintys nulemti vaiko gyvenimą?
– Viena jų – „Barnevernet“ apmokama psichologė, kuri dalyvaudavo mano susitikimuose su sūnumi. Ji nusprendė, esą aš esu nejautri, negaliu kontroliuoti situacijos.
Mūsų susitikimuose dalyvaudavo dar dvi stebėtojos. Tikrai sunku bendrauti su vaiku, kai tave stebi lyg skruzdėlę su mikroskopu – bijai ir apsiverkti, ir vaiką pamyluoti. Tada būsi įvertinta kaip emociškai nestabili.
Antras asmuo – „Barnevernet“ darbuotoja, kuri nuo pat pradžių buvo su mano šeima, kai aš pati kreipiausi į specialistus dėl sūnelio sveikatos.
Metus lankiau kursus, kur buvo skaitomos paskaitos apie akių kontaktą, kaip nuraminti save, kaip elgtis įvairiose situacijose. Man patiko tie kursai. Jie naudingi visoms motinoms. Ši „Barnevernet“ darbuotoja parašė gerą atsiliepimą – mūsų namai labai gražūs, vaikas laimingas, mama stengiasi.
Tačiau po savaitės lyg perkūnas iš giedro dangaus atėjo „Barnevernet“ raštas: „Kursai motinai nedavė jokios naudos, ji nesupranta vidinio vaiko pasaulio, jai padėti neįmanoma.“ Nusprendė net be pokalbio! Ir Gabrielius buvo išvežtas.
Trečias komisijos narys buvo darbuotoja, kuri kalbėjo su Gabrieliumi prieš teismą.
– Ar 7-metis vaikas pasakė, kad nenori gyventi su mama?
– Ne. Vaikas sakė, kad nori grįžti namo pas mamą. Tada buvo klausiama kitaip: „O jei nepavyktų grįžti pas mamą, su kuo norėtum gyventi? Ar tau gerai pas tuos globėjus, kur dabar gyveni?“
Vaikas atsakęs: „Taip, čia, kur esu, bus gerai.“ Vaikui nėra kitos išeities, jam sunku susigaudyti, ir suaugusiesiems būtų sunku nesuklysti kalbant su psichologais.
– Gražina, kiek žinoma, jums nebuvo pateikta naujų kaltinimų, o senieji net sušvelninti?
– Taip, išnyko nežinia, iš kur atsiradęs niekuo nepagrįstas tas „seksualizuotas“ elgesys. Nebekalbama apie galimai vaiko patirtą smurtą.
– Ar buvo patvirtinta, kad jūs esą girtaujate?
– Net norvegai to nesugebėjo prasimanyti! Tik nežinia kur gyvenantys, manęs netgi nepažįstantys lietuviai viską žino.
Liko tik kaltinimas, esą vaiką retsykiais prižiūri įvairios auklės. Ar čia nusikaltimas? Juk ne vienas būdavo paliekamas namie, kai man tekdavo dirbti ir vakare.
Valiau namus, biurus – kartais ir po darbo. Norvegijoje juk veikia auklių agentūros, galima jas išsikviesti į namus. Ar jų veikla tokiu atveju taip pat nusikalstama?
– Matyt, jūsų padėtį apsunkino tai, kad vaiką neteisėtai bandė išsivežti jūsų brolis?
– Taip. Bet teisiškai nebuvo įrodyta, kad aš kalta, kad aš prie to prisidėjau. Be įrodymų negaliu būti už tai nubausta.
Kad vaikas būtų staiga paimtas iš namų, turi būti trys priežastys – alkoholis, narkotikai ir gyvybei pavojingos aplinkybės.
Komisija neturėjo nė vienos iš tų priežasčių. Todėl buvo sukurta ypač pavojinga priežastis: „Yra galimybė, kad vaikas gali būti išvežtas į Lietuvą.“
Aš sutikau daryti viską, ko tik „Barnevernet“ pareikalaus. Bendradarbiaukime toliau, aš stengsiuosi, jūs stebėkite. Bet nuo pirmos dienos, kai išvežė vaiką, „Barnevernet“ manimi nebesidomėjo. Nė karto net neapsilankė. Aš buvau nereikalinga.
– Galima suprasti jūsų skausmą, bet pasigirsta ir piktų balsų. Esą jūs lengvai palikote savo pirmam vyrui dabar jau 12-metę dukrą, ji jums nebuvo reikalinga. Sūnų pagimdėte nežinia nuo ko. Esate ne šventoji.
– O kur čia šventieji žemėje gyvena? Taip, dukrą palikau gyventi su buvusiu vyru, geru žmogumi. Mes išsiskyrėme, bet kodėl turėjau vaiką nuskriausti?
Mano vyras buvo pareigūnas, doras žmogus. Jis turėjo namą, gerai uždirbo. Aš tuo metu savo būsto neturėjau, tik kabinausi į gyvenimą.
Abu nusprendėme, kad vaikui bus geriau likti su juo. Drauge gyveno ir vyro motina, vaikas buvo prižiūrimas. Ar turėjau plėšti dukrą vien dėl to, kad ji privalo gyventi su motina?
O ar man plyšo dėl to širdis, žinau aš viena. Dukra niekada nebuvo palikta, mes nuolat bendraujame. Ir pas mus į Norvegiją vasarą buvo atvažiavusi, ir pas mano mamą atostogauja, ir mano mama pas ją nuvažiuoja.
– Jūsų dukra sielojasi, kad neteko jaunesnio broliuko?
– Labai. Buvęs vyras ketino taip pat vykti gyventi į Norvegiją, įsikurti netoliese, atsivežti čia dukrą. Bet dabar tokių planų, aišku, atsisakėme.
Sūnaus tėtis yra kitas, buvęs mano draugas. Aborto juk nedariau, gimdžiau. Gabrielius buvo ir laukiamas, ir labai mylimas. Sugebėjau Norvegijoje sukurti ir sau, ir jam normalų gyvenimą.
Aš labai myliu vaikus. Nenoriu girtis, bet dabar pasakysiu – kiekvieną mėnesį dalį savo algos pervesdavau į Lietuvą kaip paramą globos namuose gyvenantiems vaikams.
– Ko ketinate imtis dabar, po komisijos sprendimo? Gal grįšite į Lietuvą?
– Šiuo metu ne. Turiu nedarbingumo pažymėjimą, sušlubavo sveikata. Kitą savaitę vėl eisiu į „Barnevernet“, noriu perduoti sūnui dovanų, drabužių, jei leis.
Man dar priklauso vienas anksčiau paskirtas pasimatymas, bandysiu jį išsikovoti. Lietuvos žmonėms norėčiau pasakyti, kad problema yra ne vienas Gabrielius. Problema yra ta, kad „Barnevernet“ atima vaikus iš tėvų dėl nereikšmingų, o kartais ir išgalvotų priežasčių.
Iš tėvų – vaikus, o iš Lietuvos – jos piliečius. Palinkėčiau žmonėms mažiau smerkti, daugiau mąstyti. Mes, motinos, Norvegijoje kovojame su ta sistema drauge su norvegų ir imigrantų iš kitų šalių šeimomis.
Bet labai pasigendame Lietuvos valdžios ryžtingo palaikymo – nuolankiai nulenkę galvą mes nieko nepasieksime.
