K.Mikalauskas gali tiksliai atsakyti į klausimą, kiek laiko jis nebe vilnietis. Kovo 28-ąją bus treji metai.
Nors 32 metų čigonas ir Vilniuje stengėsi doru darbu užsidirbti pragyvenimui, mieste nepritapo.
Todėl spruko į Lietuvos pakraštį – Žagarę (Joniškio r.), nors šiame nedideliame mieste neturėjo giminių.
Kai K.Mikalauskas su kitais darbininkais pradėjo trinkelėmis grįsti centrinę aikštę, daugelis svaidė smalsius žvilgsnius: „Ar ilgai čigonas dirbs?“
– Ar greitai vietos gyventojai įsitikino, kad čigonas moka įvairiausius darbus dirbti? – K.Mikalausko paklausė „Sostinė“.
– Kai pradėjau dirbti miestelio aikštėje, pajutau, kad esu stebimas. Iš pradžių priėję žmonės atsargiai pasisveikindavo.
Vėliau įprato, jau drąsiai prieidavo pasišnekėti. Supratau, kad apie save pasakoti nereikia, jie jau daug žino. Mažame mieste greitai kalbos sklinda.
Visus domino tik vienas klausimas: ko atvažiavau iš Vilniaus į tokį užkampį? Sakiau, kad ieškau ramybės, draugiškų žmonių. Tiesa, iš pradžių nemokėjau trinkelių kloti, todėl darbininkų paprašiau, kad parodytų. Ir greitai išmokau.
Kai baigėme grįsti aikštę, ieškojau kitokio darbo. Kažkaip pavykdavo jo susirasti, nors Žagarėje, ypač žiemą, to darbo ne per daugiausia. Tai ne Vilnius.
Atėjo pavasaris, laukiu, kada atšils orai ir atvažiuos mūsų brigada. Vėl dirbsime aikštėje, nes reikia ištaisyti kai kuriuos trūkumus.
Praėjusiais metais baigiant darbus teko skubėti, nes artėjo šalčiai. Per tą skubėjimą ne viską padarėme taip, kaip reikia. Dabar reikės kai ką padailinti.
– Vilniečiai susidarę įspūdį, kad jūsų tautybės žmonės – arba narkotikų, arba kontrabandinių cigarečių prekeiviai. Bet jūs gyvendamas Vilniuje taip pat dirbote?
– Taip, dirbau Kairėnuose žirgyne. Mokiau vilniečius jodinėti, kinkydavau arklius, buvau vežėjas. Aiškinau, kaip reikia sėdėti balne, kaip užlipti ant arklio. Kai nebūdavo užsakymų, pjaudavau žolę, dirbdavau įvairiausius darbus. Visą gyvenimą dirbo ir mano tėvas. Jis buvo stalius, dirbo tuometėje Kuro aparatūros gamykloje.
Aš taip pat vos tik baigęs mokyklą įsidarbinau pagalbiniu darbininku.
Vėliau įgijau vidaus apdailos meistro specialybę. Kiti čigonai skundžiasi, kad jiems Vilniuje įsidarbinti labai sunku.
Pats savo kailiu patyriau, kad skundai pagrįsti. Manęs taip pat nepriėmė į darbą vien dėl to, kad esu čigonas.
Aišku, tiesiai šviesiai to nepasakė. Darbdavys aiškino, kad paskambins. Supratau, kad to skambučio niekada nesulauksiu.
– Vis dėlto Vilniuje, kai kalbama apie čigonus, dažnai paminimas ir taboras?
– Man narkotikų prekyba yra svetimas dalykas. Smerkiu tai, į taborą stengiuosi nekelti kojos. Tabore gyveno mano močiutė, dėdė, tetos, ten turiu daug pažįstamų. Bet tai, kas vyksta tabore, man labai nepatinka.
Mano požiūris paprastas: mestų taboro čigonai tą prekybą, užsiimtų kuo nors kitu, ir patys ramiau gyventų, ir vaikams būtų geriau.
Vilniuje mūsų šeima gyveno Kalvarijų gatvėje, netoli turgaus, vėliau persikrausčiau pas seserį į Krokuvos gatvę.
– Kadaise buvo pasklidusios kalbos, kad nemažai Vilniaus čigonų taboro gyventojų ketina kraustytis į Žagarę.
– Taip, girdėjau tokių kalbų. Nenorėčiau, kad jie čia atklystų – manau, kad to nenori ir vietos bendruomenė.
Niekas nenori, kad Žagarė taptų kvaišalų prekyviete.
– Gal per trejus metus jau spėjote pasiilgti Vilniaus?
– Ne, nepasiilgau. Žagarėje žmonės kitokie nei sostinėje, jie doresni, draugiškesni. Niekas nebado pirštais, kad tu čigonas, todėl grįžti į Vilnių neketinu.
Negaliu sakyti, kad esu visiškai atitrūkęs nuo sostinės. Dažnai ten nuvažiuoju, aplankau seserį, brolius.
Manęs vis klausinėja, kaip atsidūriau Žagarėje? Dar būdamas Vilniuje svarsčiau, kur man toliau gyventi.
Žinojau, kad Žagarėje gyvena čigonų, jų čia apie keturiasdešimt. Tačiau atsikrausčius paaiškėjo, kad nė vieno tarp jų nėra iš Vilniaus, nė vienas neturi šaknų sostinėje.
Prisipažinsiu, apsigyvenus naujoje vietoje pirmomis dienomis atrodė keista: gatvėse pusę vienuolikos vakaro užgęsta visi žibintai ir miestelį apgaubia tamsa – ne taip, kaip Vilniuje, kur gatvėse ir naktį šviesu.
Kai kurie mūsų tautybės žmonės išvažiavo į užsienį.
Pasižadėjau sau: niekur nevažiuosiu. Juk ten moka tiek pat, kiek ir čia. O susikalbėti čia gali sava kalba, nereikia liežuvio laužyti.
– Ar Vilniaus čigonų kalba skiriasi nuo Žagarės?
– Labai skiriasi. Iš pradžių man buvo labai sunku, nes suprasdavau tik po kelis žodžius. Tai tas pat kaip aukštaitis su žemaičiu kalbasi.
Vėliau įpratau, dabar jau visai nebėra tos bėdos. Nuvažiuoju į Vilnių pas seserį, kalbu viena kalba, grįžtu namo – kita.
Dar kitokia kalba Vilniuje šneka motinos giminės, nes jie kilę iš Rusijos.
O tėvo giminės – iš Panevėžio. Štai toks margumynas.
Manęs dažnai klausia, ar nežeidžia žodis „čigonas“. Atsakau, kad ne.
Juk dar mokykloje mane šituo žodžiu, o ne vardu šaukdavo. Man žodžių „čigonas“ ir „romas“ prasmė tokia pati. Gal tik žodis „romas“ gražiau skamba.
Koks skirtumas – čigonas ar romas? Svarbiausia, kad būtų geras žmogus.
