Neturint ką daugiau veikti gal ir smalsu, kas vyksta partijų
užkulisiuose, bet prieš rinkimus, visuomenei tampant vis labiau
raštingesnei, lieka tik idėjos, kokias problemas politikai kelia ir kaip
jas ruošiasi spręsti.
Anksčiau dar buvo galima dangstytis bendromis frazėmis, įtikinti nemažą
dalį vyresnių žmonių, kad dešinieji tėvynę myli labiau už kairiuosius,
kad liberalai yra knygų persiskaitę vakarykščiai studentai, kad be
Sąjūdžio laikais iškilusių autoritetų valstybė atsidurtų aklavietėje.
Reikia pripažinti, kad TS-LKD ilgai laikėsi ant nacionalinių saugumo ir
gynybos bei energetinės nepriklausomybės idėjų pamatų, bet šiuo metu tai
sėkmingai daro bet kuri valdžioje atsidurianti partija.
Tačiau į politiką jau ateina vos ne antroji karta po nepriklausomybės
atkūrimo. Naujomis technologijomis apsirūpinusi visuomenė labai greitai
susivokia, kas yra jos interesas, nemėgsta daugžodžiavimo ar pamokslų, o
iš politikų tikisi konkrečių pasiūlymų ir sprendimų.
Spėju, kad nuo kitų Seimo rinkimų Lietuvos partinė struktūra keisis iš
esmės ir galutinai, o jau ilgesniam laikui susiformuos dar po vienos
kadencijos. Reikalavimai partijoms ir politikams bus konkretūs: kaip
vertinama esama valdžia ir ką į valdžią pretenduojantys gali padaryti
geriau. Ir visiškai nesvarbu, kas į tuos klausimus – jaunas ar senas
– atsakys.
Anksčiau, ypač savo ištakose, TS-LKD turėjo aiškią ir skirtingą nei kitų
partijų poziciją daugeliu klausimų, raiškiai ir energingai ją skelbė,
buvo stipri opozicijoje. Tačiau dabar tai pradėjo menkti, nebegirdėti
jos balso nei Seime, nei žiniasklaidoje, todėl ir pralaimima.
Problema – ne amžius ar veidai, o savos pozicijos ir idėjų stoka.
Kartais kyla ir kitoks spėjimas. Iš fragmentiškų pareiškimų atrodo, kad
TS-LKD atstovai kritiškai vertina, kas vyksta šiuo metu mūsų valstybėje,
bet vengia šią kritiką plėtoti.
Gal bijo susikirsti su D.Grybauskaitės pozicija? Beje, prezidentei
I.Degutienė, kaip galima TS-LKD pirmininkė, nėra paranki.
Bijo ar ne, tačiau kito kelio, be aiškaus kalbėjimo, nei partijai,
nei politikui nėra. Modernūs ar postmodernūs laikai, politikų ištarmių
schema visada lieka ta pati.
Pirmiausia užsienio politika. Kaip TS-LKD vertina dabartinę Lietuvos
užsienio politiką?
JAV B.Obamos užsienio politiką jo oponentai deda į šuns dienas.
Lietuvoje apie mūsiškę užsienio politiką iš opozicijos sklinda Donbaso
kapų tyla. Nėra net menkiausios politikų diskusijos.
Pas mus užsienio politiką vertina tik politikos apžvalgininkai.
Vieniems ji solidi, principinga, davusi konkrečių, o ne popierinių
saugumo ir gynybos rezultatų.
Kitiems – savireklaminė, siaura, susikoncentravusi į nuolatines kalbas
apie grėsmes, nors konkretaus karinio susidūrimo su Rusija fakto nėra,
apeinanti ateities perspektyvą su ES, jau nekalbant apie Lietuvą
pasaulyje.
Trečių įsitikinimu, Lietuvos užsienio politikos visai nėra, o vien tik
karinė isterija, stengiantis pridengti nenorą didinti gynybos išlaidas
iki įsipareigotos ribos.
Kaip konservatoriai vertina ES konfederacijos idėją? Kokia bus TS-LKD
politika Lenkijos atžvilgiu? Liberalų sąjūdis tikriausiai pritars
Lietuvos lenkų rinkimų akcijos projektams dėl pavardžių ir gatvių
pavadinimų rašymo. O ką planuoja konservatoriai?
Žinoma, užsienio politikoje yra lengviau formuoti savo poziciją negu
brautis per vidaus politikos brūzgynus. Amerikietiškais „Abramsais“
patenkinti tiek valdantieji, tiek opozicija, nors ir galima paklausti:
o kodėl ne vokiški „Leopardai“?
Vidaus politikoje tenka vis atidžiau gilintis į įvairialypės visuomenės
interesus. Painiausia visų Lietuvos politinių partijų programų dalis
yra mokesčiai. Jokio nuoseklumo ir jokios vidinės logikos.
Būdama valdžioje TS-LKD traukė valstybę iš krizės ir kartu pelnė „diržų
veržėjos“ įvaizdį, kuris pakenkė per rinkimus. Jeigu kitiems Seimo
rinkimams TS-LKD nepateiks aiškesnio nei kitos partijos mokesčių
politikos plano, rinkėjų sąmonėje liks sena – verslininkų „smaugėjos“
– etiketė.
TS-LKD rūpinosi, plėtojo ir praktiškai pradėjo realizuoti nepriklausomos
energetikos nacionalinį projektą. Iš dalies jį perėmė socialdemokratai.
Bet įstrigo naujos atominės elektrinės projektas. Ar jis taip ir liks
pakibęs ore, kad ir kas laimėtų kitus rinkimus?
Akivaizdu, kad tokio sumanymo likimas priklauso nuo ryžtingų politikų
grupės užsispyrimo. Ar konservatoriai vėl ryžtųsi kovai dėl šio
projekto su oponentais ir net didele visuomenės dalimi? Ar sugebės
suburti mokslininkus, kurie įtikintų projektui prieštaraujančius?
Užsiėmusi gigantiškais projektais TS-LKD iš aukšto žiūri į daugelį
visuomenės problemų. Žinoma, kai partijoms reikia patiklių rinkėjų,
prieš rinkimus visi tampa pensininkų ir vargšų užtarėjais. Ir vos
išrinkti tuoj pat pamiršta, ką žadėjo.
Deja, nė karto iš partijų neteko girdėti susirūpinimo dėl stiprėjančių
mokinių tarpusavio patyčių, apie viešviles ar švėkšnas. Pasirodo,
niekas nieko net nežinojo. O juk tai turėtų būti tiesioginis
konservatyvių, krikdemiškų partijų rūpestis. Ką veikia jų skyriai
rajonuose, seniūnai ir gausūs savivaldybių tarybų nariai?
Remia šalies gynybą, gigantiškas statybas, nors smurtaujama panosėje ir
nemaža dalis mūsų ateities gyvena pasibaisėtinomis sąlygomis. Jeigu
atidžiau apsidairytume aplinkui, galima sukurti dar penkias
konservatyvias partijas ir visoms užteks darbo.