Sunku įsivaizduoti, ką socialdemokratai veiks su 200 puslapių Darbo kodekso projektu, kai šalies vadovė jį pavadino mokslininkų pasiūlymų kratiniu, kainavusiu pusantro milijono eurų, nors tokį darbą veltui (ir, reikia suprasti, daug geriau) turėjo atlikti pati Vyriausybė.
Kitaip sakant, ir valdantieji, ir jų užsakymą atlikę mokslininkai pavadinti valstybės sąskaita pasipelniusiais niekdariais.
Darbo grupėje dirbę ekonomistai tyli. Lietuvoje ir mokslininkai įpratę nuryti pažeminimą, nors turbūt britai ar amerikiečiai profesoriai, panašiai sutaršyti savo politikų, taip atsikirstų, kad šiems mažai nepasirodytų.
Tačiau socialdemokratai šį sykį išdrįso padraskyti prezidentei akis – partijos pranešime jai net priminta, kaip ji gynė A.Kubiliaus Vyriausybės vadinamąjį naktinį mokesčių perversmą.
Vis dėlto reikėtų pripažinti, kad ir kairiųjų Vyriausybės siūlomos Darbo kodekso pataisos, jei jos būtų priimtos, ko gero, sukeltų Lietuvoje kitą perversmą – darbo santykių, nors ir dieninį.
Tik, žinoma, per drąsu, jei nesi Nobelio ekonomikos premijos laureatas, šį mokslininkų darbą vadinti pasiūlymų kratiniu. Tam reikėtų kitų ekspertų ekspertizės, kuri gal kainuotų dar pusantro milijono eurų.
Prezidentę piktina, kad pateikta net ir po aštuonis tos pačios teisės normos variantus, bet tai reiškia, jog mokslininkų nuomonės išsiskyrė. Tik nereikėtų tuo nei stebėtis, nei piktintis. Kitaip ir negalėjo būti, jei darbo grupėje dirbę specialistai laikosi nevienodų ideologinių pažiūrų.
Darbo kodeksas yra bene labiausiai su ideologija susietas teisės dokumentas, nes reguliuoja darbuotojų ir darbdavių santykius ir apibrėžia valstybės vaidmenį juos prižiūrint.
Atrodo, kad socialdemokratai įkliuvo į tikrą ideologinį liūną, iš kurio išsikapstys nebent leidę nugrimzti 1,5 mln. eurų kainavusiems mokslininkų siūlymams.
Premjeras A.Butkevičius aiškino, kad Vyriausybės pritarimo jau sulaukęs Darbo kodekso ir socialinės paramos modelio projektas labai socialdemokratiškas. Gal jis viliasi, kad tarsi iš Liberalų sąjūdžio programos perkeltus darbdaviams neabejotinai naudingus siūlymus atsvers išplėstos profesinių sąjungų teisės reguliuojant darbo santykius.
Matyt, pasiūlymų rengėjai naiviai tikėjosi, kad pavyks įsiteikti ir darbdaviams, ir profsąjungoms. Bet išėjo priešingai – nepatenkinti abu šie Vyriausybės partneriai Trišalėje taryboje: verslui atrodo, kad labai daug galių gaus profsąjungos, o šios piktinasi, jog Darbo kodeksas perrašomas darbdavių naudai.
Iš tiesų yra pateikta ir tokių siūlymų, kurių nuogos tiesos nepavyks pridengti jokiu figos lapeliu. Juk akivaizdu, kad kai siūloma išeitines kompensacijas visiems atleidžiamiems darbuotojams, nepaisant darbo stažo darbovietėje, sumažinti iki 1 mėnesio, tai labai patogu ir pigu darbdaviui, bet visiškai nenaudinga atleidžiamam darbuotojui.
Investuotojų atstovai seka pasakas, kaip dėl to Lietuvą užplūs užsienio investicijos, suklestės verslas, kils atlyginimai ir visi mūsų šalyje ilgai bei laimingai gyvens. Ir jie visiškai teisingai elgiasi. Tik ne todėl, kad taip ir bus – tiesiog yra žmonių, kurie gerai suvokia savo interesus ir puikiai moka užsiimti lobizmu.
Investuotojams būtų galima tik paploti, jei ir kiti visuomenės sluoksniai taip pat gerai suvoktų, kas jiems naudinga, ir atitinkamai balsuotų per rinkimus. Bet kiek žmonių supranta, kad Darbo kodekso pataisos gali būti gerokai svarbesnės jų realiam gyvenimui nei, tarkime, lietuviškųjų orakulų pranašystės, kaip ryt poryt mus užpuls rusai?
Gal todėl, kaip rodo visuomenės nuomonės tyrimai, žmonės per rinkimus balsuoja ne vadovaudamiesi savo socialiniais interesais, o greičiau pagal požiūrį į sovietmetį.
Jei taip yra, kam politikams sukti sau galvą dėl ideologijos? Kodėl, pavyzdžiui, socialdemokratams netapus Liberalų sąjūdžio filialu? Juo labiau liberalai dabar ant bangos.