„Savaitė be patyčių“ buvo tų geranorių piktadarių kenkimo viršūnė. Labiau kenksmingas galėjo būti nebent knygų deginimo mėnuo, metai be muilo, nešvarių panagių vasara arba kokia nors dar purpčiojančių perekšlių iniciatyva, interneto ir socialinių tinklų pagalba išvešėjusi iki tokių apimčių, kad galėčiau ją pavadinti nebent Lietuvos Sterlizavimo Sąjūdžiu.
Beliko laukti, kada sostinės Vingio parke ar Kauno Santakoje susirinks skanduojančios minios ir pareikalaus patyčių propaguotojus ištremti iš šalies (kaip kadaise okupacinę kariuomenę) arba, galbūt, įkalinti pataisos darbų kalėjime.
Kodėl smerkiu tokią kilnią inciatyvą?
Pirmiausia todėl, kad tūkstančiai isteriškų gerumo nešėjų jau nedviprasmiškai paskelbė, kad tai yra ne toks klausimas, kuriuo kas nors galės nebaudžiamas turėti savo nuomonę.
Arba tu jiems pritari (ir pritarti turi garsiai ir dažnai), arba pats esi patyčių propaguotojas ir urvinis reakcingas beždžionžmogis.
Aš geriau būsiu urvinis reakcionierius, krumpliais braukiantis paskui save žemę, negu su ta būgnus mušančia ir skardines dūdeles pučiančia agresyvia ir paklaikusia minia, kuri pavertė toleranciją ir pakantumą savo frontu, ir kuri myli visus ir visus toleruoja, išskyrus tuos, kas ne su jais. Už bukus prasmirdusius diedus, skriaudžiančius moteris, yra blogiau tik moterų teisių gynėjos, kurios varo man siaubą, nes jos yra sektantės, pasidariusios iš savo išgalvotos skriaudos religiją.
Už primityvius, atsilikusius, nevėdintu Vladimiro Putino kabinetu dvokiančius homofobus, kurių Lietuva turi gėdintis taip, kaip elgetų gatvėse ir marozų, važinėjančių automobiliais be šviesų, baisiau yra tik agresyvieji kovotojai už gėjų teises, kurie kasdien daro gėdą gėjams.
Gėjai yra normalūs žmonės, kaip ir mes, bet tolerancijos aktyvistai priverčia visuomenę apie juos galvoti kaip apie savanaudžius, rėksmingus ir toliau savo reproducinių organų nematančius klounus. Jau esu sakęs – leisčiau visus gėjų paradus (dar ir už miesto lėšas organizuočiau po vieną kas mėnesį, kad visi priprastų) ir liepčiau policijai išvaikyti visus protestuotojus, tiek už paradą pasisakančias baisias moteris neskustomis kojomis ir neplautais plaukais, tiek paradų priešininkus girto šerno snukiais ir „lenciūgėliais“ ant neplautų kaklų. Nė vieno man nebūtų gatvėse.
Baisiau už rasistus, kurie vadina juodaodžius beždžionėmis ir sako, kad visus reikia išvežti į Afriką ant palmės, arba spokso gatvėje į praeinantį kitos odos spalvos žmogų, kaip į žvėrelį zoologijos sode (tiesa, taip pat ir į baltuosius žiūri Afrikoje – rasistai, jie visur rasistai) yra tik užsidegę kovotojai su rasizmu.
Pastarieji jau sugebėjo pusę Lietuvos žmonių įtikinti, kad žodis „negras“ yra įžeidžiamas ir nevartotinas (žiūrėk, ir pats parašiau – „juodaodis“), jie linguoja galvas ir caksi liežuviais dėl kiekvieno juoko, kuriame yra koks nors rasinis stereotipas: neduok Dieve, nepasakyk nieko apie įkypas akis arba apie tamsią odą.
Jie labai džiaugėsi, kai laidų vedėją Jeremy Clarkson‘ą, BBC laidų vedėją, pasakojusį apie automobilius ir juokavusį apie viską iš eilės, net ir apie užsieniečius ir neįgaliuosius, pagaliau atleido iš darbo.
Visus mylintys tolerancijos balandžiai labai mėgsta, kad ką nors nubaustų ir pamokytų. Patys jie yra pernelyg bailūs ir silpni (ne veltui jie sako, kad patyčios yra leistinos, jei silpnesnysis šaiposi iš stipresniojo, nes jie ir jų draugai visada yra silpnesnieji), tačiau kai kas nors kitas nuskriaudžia „blogiečius“ (jie taip ir sako: „blogiečiai“, nes jie tokie infantilūs, kad kalba kaip animacinių filmų herojai), jie labai džiūgauja, susuktos menkystos.
Tas pats ir su patyčiomis. Blogiau už besityčiojančius iš bendramokslių nepilnamečius gyvuliukus, blogai išauklėtus tėvų, kurie, savo ruožtu, nebuvo laiku sterlizuoti, yra tik visi šie apsimezgę, snarglius traukiantys, ašarą braukantys „socialinių iniciatyvų“ propaguotojai, susiradę sau naują temą ir jau raganėjantys.
Jiems jau negana savo iniciatyvų ir projektų, jie jau demonizuoja visus, kas prie jų neprisijungia arba šaiposi iš jų spartuoliško užsidegimo. Jau spėjau išgirsti, kad visi, kas šaiposi iš „Savaitės be patyčių“, iš esmės palaiko savižudybes jaunimo tarpe.
Tai – naujieji Viduramžiai. Tuomet: nesijungi prie ūbaujančių idiotų minios, deginančių raganas ant laužo, reiškia, tarnauji šėtonui.
Šiandien: nors cypteli ką nors (išskyrus pagyrimus ir pritarimą) apie idiotiškas, sovietines, niekam naudos neduodančias ir nieko nekeičiančias iniciatyvas, ir tu praktiškai vienas tų, kas uždeda jaunuoliams virvę ant kaklo.
Ne, ne visi gyvens pagal jūsų taisykles. Sprinkit iš laimės nuo savo vajų ir iškilmingų savaičių, rėkite vienas kitam „duok penkis!“, kai dar vieną tuščią balaganą parodys per televiziją ir kai gausite pinigų iš visuomeninių fondų savo socialinėms reklamoms ir niūriems plakatams, bet ne, ne visi jus laikys gelbėtojais ir geradariais.
Aš laikau jus ciniškais savanaudžiais, kurie, kovodami su išgalvotais drakonais, pasijunta geriau nuo savo veiklos (patyčių aukos jums rūpi mažiausiai), nes viskas, ką jūs darote, tai įprasminate savo tuščiavidurį gyvenimą visuomeninėje veikloje.
Tai viskas, ką galiu apie jus pasakyti. Dabar eikit, susigalvokit naują savaitę.
