Teisingai, tai – Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovų darbas.
Nebent esi iš tų, kurie žino, palei kokį plauką glostyti politikus, žinoma, ne bet kokius, o tik tuos, kurie turi svariausią žodį.
Norint įsitikinti šia tragikomiška tiesa, užtektų užmesti akį į pastarojo meto daugelio VSD vadovų kaitą, iš saugumo nepalikusią akmens ant akmens.
Antai M.Laurinkus buvo tapęs viena nekenčiamiausių buvusių bendražygių konservatorių figūrų. Palikęs saugumo vairą, regis, saugiai nutūpė visomis prasmėmis šiltų ambasadų postuose. Bet tokie karjeros vingiai supykdė prezidentę D.Grybauskaitę – ji diplomatą suvalgė ir suvirškino per 24 valandas.
Ką jau kalbėti apie VSD vadovavusį A.Pocių – jis buvo pagrindinis ne tik konservatorių, bet ir daugelio kitų įsijautusių politikų šturmo taikinys didžiausio vadinamojo galvų kirtimo „valstybininkams“ metu.
Nieko keista, kad generolas buvo taip pat išmestas į gatvę. Norėdamas pragyventi jis turėjo laikyti advokato kvalifikacinį egzaminą.
Konservatorių ir D.Grybauskaitės statytinio G.Grinos, kuris nuvylė globėjus, likimas iki šiol skendi nežinioje.
Taigi jei baiminiesi dėl ateities, neik vadovauti VSD, o tapk direktoriaus pavaduotoju ir būk uoliu prezidentės tarnu.
Pavyzdžiui, kaip R.Vaišnoras. Jis irgi neseniai paliko postą, užtat su aiškia ir šviesia karjeros perspektyva – grįš į tarnybą Briuselyje, iš kurios ir atvyko į VSD.
O buvęs pareigūnas bus pamalonintas todėl, kad buvo tikrai geras – pirmasis Prezidentūrai pranešė, kad informaciją apie „Snoro“ uždarymą nutekino tuomečiai Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadai. Sakote, tai nepasitvirtino? Smulkmena.
