Antradienį iš Maskvos lyg atakuojantis naikintuvas atskriejo žinia, kad Rusijos generalinė prokuratūra ėmėsi tirti kelių Kremliaus marionečių iš tenykštės Dūmos užklausą, ar teisėtai yranti Sovietų Sąjunga pripažino Baltijos valstybių nepriklausomybę.
Prieš tai Rusijos prokurorai kitų Kremliaus marionečių buvo paprašyti įvertinti, ar teisėtai 1954 m. Krymas buvo perduotas Ukrainai. Prokurorai nutarė, kad ne, nes tai esą neatitiko tuometinės sovietinės konstitucijos.
Diagnozė aiški iš pirmo žvilgsnio – marazmas. Juo neišvengiamai suserga pasiekęs senatvinę stadiją kiekvienas autoritarinis režimas, ypač tokie, kurie savo propagandinės mašinos, nukreiptos pirmiausia į savo piliečius, apsukas padidina iki beprotiško lygio.
Rusijos valdžia ir jos kontroliuojama žiniasklaida neriasi iš kailio, kad psichologiškai ir ideologiškai kuo labiau izoliuotų valdomą visuomenę nuo išorės pasaulio, pirmiausia nuo Vakarų, kurstytų kuo didesnį priešiškumą jiems.
Nenuostabu, kad taip intensyviai saugantis menkiausios rusiškojo Maidano rizikos atsiranda net Rusijos kontekste absurdiškų perliukų.
„Neramu tik dėl vieno – kad tik Mongolijos prokuratūros mūsiškių pavyzdys neįkvėptų. Juk tuomet mes su Aukso orda kažkaip ne visai aiškiai išsiskyrėme“, – taip virtualiojoje erdvėje reagavo sveikoji Rusijos visuomenės mažuma.
Kreipimasis ir „tyrimas“ dėl Krymo, matyt, buvo suderintas bent su žemesniaisiais Kremliaus aukštais. O kaip dėl Baltijos šalių pripažinimo teisėtumo? Bent jau imta dievagotis, kad tai nebuvo derinta.
Nuo tokio tyrimo atsiribojo ir Rusijos užsienio reikalų ministerija, ir prezidento V.Putino atstovas, o Rusijos ambasada Latvijoje pareiškė nematanti jokio pagrindo abejoti tuo tikrovės faktu, kad Baltijos valstybės yra visiškai teisėtai nepriklausomos.
Taigi jei šis išpuolis iš tiesų nebuvo vien tik nekontroliuojamas Rusijos vidaus rinkai skirtos propagandos nuokrypis, vis dėlto tai galėjo būti provokacija, skirta patikrinti, kokio dydžio yra lietuvių, latvių ir estų baimės akys.
Paaiškėjo, kad bent lietuvių tos akys tikrai nemažos. Ant karo žirgo su kalaviju dešinėje rankoje šoko visos oficialiojo Vilniaus viršūnės, o pirmoji, aišku, prezidentė D.Grybauskaitė, pareiškusi, kad Lietuvos nepriklausomybė aplaistyta lietuvių krauju, ir nuožmiai pažadėjusi jos niekam neatiduoti.
Gerai, kad tokia reakcija greitai įgavo tinkamesnį atspalvį – imta tyčiotis iš šio teisinio ir politinio absurdo, o pats dešiniųjų patriarchas V.Landsbergis ironiškai suabejojo pačios Rusijos, nužudžiusios carą ir jo vaikus, teisėtumu.
Po tokio posūkio ir pati D.Grybauskaitė netruko tautiečius pamokyti, kad dėl kiekvieno Rusijos nusišnekėjimo neverta krūpčioti.