Kalbant kiek rimčiau, svarbu, kad ir visuotinio atsipūtimo metu valstybėje liktų savo poste žmogus, turintis atitinkamus įgaliojimus ir sugebantis operatyviai priimti sprendimus, pasitinkant nenumatytus iššūkius, reaguojant į staigiai pasikeitusią situaciją .
Šią vasarą tokiu iššūkiu tarptautinėje plotmėje tapo Graikijos krizė ir sumaištis visoje Europoje, tačiau ir vidaus politikoje vasaros metu gali netikėtai išlįsti nesumazgyti galai, kai reikia priimti sprendimus čia ir dabar, neatidėliojant visko iki rudens.
Žinoma, galima klausimą pakreipti dar taip – ar išsibarsčiusioje paežerėse, kepančiai šašlykus ir kitaip iškylaujančiai tautai nepasidaro graudu, matant, kad prezidentė beveik vienut vienutėlė tempia valstybės laivą, plušėdama už visą burliokų grandinę?
Tačiau iš tiesų neturime teisės pasiduoti gailesčiui, prisimindami tą paprasčiausią dalyką, kad, D.Grybauskaitei išėjus atostogų, ją pavaduojančiu asmeniu, laikinuoju valstybės vadovu pagal reglamentą taptų L.Graužinienė (sic!). Kuo tai galėtų baigtis, bijau net pagalvoti. Tačiau loginė seka įpareigoja klausti toliau – kodėl neatostogauja pati Simo pirmininkė L. Graužninė, visuotinio politinio štilio metu savo neatostogavimo faktą demonstruojanti su tokiu grandioziniu užmoju, keldama skandalus lygioje vietoje?
Galimas daiktas, L.Graužinienė neatostogauja vasaros metu dar ir dėl to, kad, atostogaujant kitiems svarbiems valdytojams, valdžios dalinio vakuumui sąlygomis atsiranda proga pasistengti bent trumpam įgyti didesnį politinį svorį, pabandyti sutelkti daugiau nei priklauso valdžios savo rankose, tapti vienos nakties kalifu.
Pavyzdžiui, negalėdama tapti laikinąja prezidente net ir trumpu kaip vasaros sapnas laikotarpiu, nes D.Grybauskaitė niekados neatostogauja, taip pat neatostogaujančiai Seimo pirmininkei savo ruožtu gali kilti pagunda perimti dalį ministro pirmininko įpareigojimų, nes A.Butkevičius kiekvieną mielą vasarą, kaip ir kiti normalūs žmonės, išvyksta į nuotykingas atostogų keliones ir pranyksta iš kasdienių rūpesčių horizonto.
Kita vertus, jeigu pirmuoju atveju tokia galimybė yra teisiškai apibrėžta ir legali, nors labiau teorinė nei praktinė, antruoju atveju teoriškai ir praktiškais susiduriame su nelegaliomis valdžios uzurpacijos pretenzijomis.
Ar išties L.Graužinienė neatostogauja tik dėl to, kad negali užganėdinti išdidėjusį valdžios apetito, imti ir pagaliau pasisotinti. To griežtai netvirtinu, tik atsargiai zonduoju dirvą. Tačiau faktas, kad Seimo pirmininkė pastarąją savaimę drastiškai bandė šokdinti vieną po kito ministrus, vidaus reiklų ministrui S.Skverneliui prikišusi net kompetencijos trūkumą tarsi ir byloja išsakytos hipotezės naudai. Kas jau kas, o Darbo partija yra ta politinė jėga, .kuri labiau nei bet kas daugina nekompetentingus valstybės administratorius, labai dažnai valstybės valdyme įsūdydama tikrą problemą, čia skiriant savo žmones pagal politine liniją (V.Baltraitienė – laiminga išimtis). Kodėl taip atsitinka – kitas klausimas, kurio aptarimą atidedu, vis dar vildamasis, kad naujasis partijos pirmininkas galbūt pabandys pakeisti reikalų padėtį iš esmės.
O L.Graužinienė atžvilgiu galima pasakyti taip: labiausiai bado akis nesugebėjimas susivokti situacijoje, kai kažkas moko kitus kompetencijos, ryškiai peržengdamas savo kompetencijos ribas. Staigiai ir kategoriškai į užgauliojimus sureagavo S.Skvernelis.
Atostogaudamas kaime ir žinodamas paprastų žmonių nuotaikas, perduodu liaudies prašymą vidaus reikalų ministrui: už jus laikome špygą., bet prašome nerizikuoti savo postu, nesileisti išprovokuojamam pasiklydusių kompetencijos rūkuose ponių. Nuo savęs pridursiu: kai žmogus pernelyg aistringai reaguoja į įnoringų ponių pasisakymus, pats gali tapti panašus į įniršusį ponį.
