Šis pokalbis, laikantis etiketo, vyktų Prezidentūroje, tačiau jį surengti turėtų D.Grybauskaitė. O kaipgi kitaip? Juk Seimas atmetė jau antrą jos teiktą kandidatą į generalinius prokurorus.
Atstūmimo priežastys akivaizdžios – nepasimokiusi Prezidentūra vėl iš esmės nesitarė su Seimu dėl kandidatūros, o pati Kaišiadorių teisėja E.Dambrauskienė atrodė dar silpniau už pirmą kartą nesėkmingai teiktą Kauno teisėją N.Meilutį.
Tad pasipriešinę Seimo nariai pagrįstai įtarė, kad tai bus dar klusnesnė prezidentės statytinė nei liūdnai pagarsėjęs D.Valys.
Kita vertus, daugelis tautos išrinktųjų norėjo dar kartą pasinaudoti puikia proga įgelti prezidentei ir bent taip parodyti, kad ji ne visagalė.
Nors balsavimas buvo slaptas, kone 70 prieš buvusių ir susilaikiusiųjų balsų rodo, kad prieš D.Grybauskaitę greičiausiai stojo ne tik „darbiečių“ ir „tvarkiečių“ frakcijos ar Mišri Seimo narių grupė, bet ir dalis viešai gyrusių socialdemokratų, liberalų, galbūt net konservatorių.
Viena pagrindinių tikrų konsultacijų Prezidentūroje temų, ko gero, turėtų būti generalinio prokuroro skyrimo tvarka.
Antai Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas socialdemokratas J.Sabatauskas vėl prabilo, kad reikėtų rimtai svarstyti, ar generalinio prokuroro skyrimo nederėtų perduoti vien Vyriausybei, kaip yra daugelyje demokratinių pasaulio valstybių.
Ko gero, svarstytinas siūlymas. Tik ar tai iš esmės išspręstų problemą? Kas garantuos, kad Vyriausybės skiriamas prokuroras irgi nesėdės kišenėje, tik jau kitoje?
Juk pagrindinė bėda ta, kad mūsų politikai žvelgia į prokuratūrą kaip į savo nuosavybę – nei teisminės ir teisinės valdžios savarankiškumo, nei jį galinčių garantuoti stiprių ir kompetentingų asmenybių niekam nereikia.
Kita vertus, kas iš tokių asmenybių, kurių neabejotinai yra, dabar sutiktų kandidatuoti į šį postą? Juk vieša paslaptis, kad D.Grybauskaitei dar per pirmąsias paieškas nesisekė įkalbėti nė vieno autoritetingo teisininko, todėl jos baigėsi Akmenėje.
Galima sakyti, susidaro užburtas ratas. Bet išeities vis tiek būtina ieškoti, jei rūpi ir teisėsaugos, ir visos valstybės būklė.
Bet šalies vadovė bent kol kas neatrodo pasiryžusi to daryti. Dar prieš Seimui išbrokuojant E.Dambrauskienę prezidentė pareiškė, kad nepaskyrus Generalinės prokuratūros vadovo ji iki šio Seimo kadencijos pabaigos neteiks naujos kandidatūros.
Vėliau prezidentė kiek sušvelnino poziciją – prasitarė, kad gali teikti ir iki rinkimų.
Politikos užkulisiuose iškart pasklido teorija, kad išlaikiusi pauzę D.Grybauskaitė teiks trečią kandidatūrą – galbūt dabar prokuratūrai laikinai vadovaujančio D.Raulušaičio.
Taip prezidentė esą sužais tikėdamasi, kad trečią kartą Seimas tikrai nebedrįs priešgyniauti.
Netgi kalbama, jog toks ir buvo tikrasis planas, o pirmieji du mėginimai – tiktai jo priedanga.
Kad ir kaip būtų, tokia teorija atrodo realesnė nei tikimybė, kad D.Grybauskaitė mėgintų pradėti ieškoti išeities kartu su Seimu. Juk žinant prezidentės charakterį, toks žingsnis jai pačiai atrodytų kaip pralaimėjimo pripažinimas, atsitraukimas atgal.
Karingą D.Grybauskaitės nusiteikimą nekeisti vagos paliudijo ir jos samprotavimai apie tai, jog už kitaip mąstančių Seimo narių nugarų stovi visagaliai oligarchai.
Užkulisinio lobizmo, nukreipto prieš E.Dambrauskienę, išties būta, tačiau jį vykdė maištingoji prokurorų profsąjunga, kuriai pati prezidentė dar visai neseniai siuntė baltus balandžius.
Visa tai turint galvoje labai tikėtina, kad prokuratūra, kaip ir didžioji dalis visos teisėsaugos, toliau smaksos politikų sukurtoje aklavietėje.