Tad dėl balsavimo Seime rezultatų pirmieji turi susirūpinti siūlantieji
pretendentą į vieną svarbiausių teisėsaugos institucijų postą.
Po balsavimo prezidentės D.Grybauskaitės reakcija buvo neadekvati.
Įprastu „paskutinės tiesos“ stiliumi pasakyta atpažįstama, užuominomis
apipavidalinta mintis: neigiamai balsavusiems už nugaros stovi kažkieno
interesai ir oligarchizuota spauda.
Šiai minčiai pritarė besąlygiškai prezidentės stiliui pritariantys
konservatoriai ir liberalai. Reikia pripažinti, jog D.Grybauskaitė iš
savo stiliaus ne taip jau lengvai išmušama. Iškart pagąsdino, kad
daugiau kandidatūrų šioje Seimo kadencijoje gali ir nebeteikti.
Kankinkitės! Maldaukite, kad atsisakyčiau blogo ketinimo.
Nelabai apsiriko. Ne tik iš Seimo, bet ir iš teisininkų bendruomenės
jau girdėti prašymų taip skaudžiai nebausti. Prognozuoju, jog
prezidentė šiuos balsus išgirs, nusileis, bet su sąlyga, kad
nepaklusnieji bus griežtai įspėti negriauti valstybės pamatų. Į visa
tai, kas vyksta, galima žiūrėti tik ironiko akimis.
Manau, visuomenė jau seniai pastebėjo vis dažniau mūsų politinio
gyvenimo apibūdinimuose vartojamą žodį antausis. Seimas skėlė antausį
prezidentei. Šioji netylėjo, tvojo atgal. O kiek tokių politinių
antausių buvo girdėti prezidentės santykiuose su Vyriausybe, skiriant
ministrus, stalčiuje slepiant juoduosius sąrašus.
Regis, mūsų valstybės skirtingos aukščiausios valdžios šakos tik ir
laukia, kaip viena kitai netikėtai vožtelėti. O jeigu nepajėgia to
padaryti, ką nors svarbaus viešai aptarinėdami, šypsosi, pritariamai
linksi galva, o slapta balsuodami atsigriebia.
Kada tai prasidėjo? Prezidentaujant V.Adamkui, intrigų irgi buvo
sočiai, bet jos vis dar likdavo politinio gyvenimo užkaboriuose ir
bjaurių pėdsakų nepalikdavo.
V.Adamkus buvo arbitras, emocijas ir ambicijas laikė po suolu ir niekada
neleido joms atsisėsti prie stalo. Skiriant asmenį į aukštą postą,
visada buvo iš anksto svarstomi galimi prieštaravimai, o tokių
išryškėjus pasakoma pretendentui ir jį palaikantiems. Kam gadinti
žmogui gyvenimą, jeigu neigiamas rezultatas akivaizdus.
Yra įvairiai vertinančių V.Adamkaus prezidentavimo metus, bet politinės
išminties tada buvo daug. Ir visuomenė tai jautė, net tie, kurie
taikėsi įkišti pagalį į ratus net menkiausia proga.
Viskas pasikeitė D.Grybauskaitei tapus prezidente. Asmeniškumai ir
akibrokštai asmenų atžvilgiu ar net užsienio politikoje tapo norma.
Sukilus kritikams, stilius pamažu keitėsi, bet esmė išliko ta pati.
D.Grybauskaitė neturi arbitro sugebėjimų, nemoka bendrauti nei su ją
kritikuojančiais politikais, nei su partijomis.
Generalinio prokuroro skyrimo trileris – klasikinis pavyzdys. Kiek
kartų Seimo nariai yra sakę, kad reikia bent minimaliausios kandidatų
atrankos sistemos, diskusijos, pagaliau – užkulisinio darbo su
prieštaraujančiais. Veltui.
Todėl net nenusistatę prieš pasirinktą kandidatę grupė Seimo narių
pasipriešino netikusiai tradicijai. Ko gero, prieštarauti trečią kartą
nebėra prasmės – signalas keisti „stilių“ jau duotas.
Reikėtų žengti dar vieną ryžtingą žingsnį – net per teismą
pareikalauti iš bet kurio valstybės vadovo įvardyti užuominomis minimą
kenkėją. Insinuacijų, jog jau pats laikas, kol dar ne vėlu,
rauti šį reiškinį su šaknimis.
Tą pačią dieną, kai buvo atmesta kandidatė į Generalinės prokuratūros
vadovus, Seime įvyko netiesiogiai su šiuo balsavimu susijusi reikšminga
diskusija, kaip Lietuva yra pasirengusi priimti pabėgėlius. Prasmingas
ir reikalingas pokalbis, o drauge ir protestas prieš bandymus nustumti
Seimą nuo didžiausios šiandienos problemos.
Džiugu, kad Seimo nariai, tie, kurie ne tik trina kėdes, pademonstravo
ne dirbtinį susirūpinimą ir sudaužė mitą, jog tautos išrinktieji
apsiriboja tik buities temomis, kas dažniausiai patinka rinkėjams.
P.Gražulio, P.Gylio, L.Graužinienės mintys prilygo vis dar retai
Lietuvoje pasirodančiai politologinei analizei.
Jau septyneri metai Lietuvoje apie užsienio politiką diskutuoja
daugiausia politologai, o Seimo nariams palikta tik „antausių“ politika.
Kaip ir generalinio prokuroro tvirtinimo atveju, Seimas pasipriešino „nė
prie ko“ tradicijai ir išsamiai pradėjo analizuoti priežastis,
sukėlusias naują tautų kraustymosi bangą.
Tai, kas vyksta Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose, negali apsiriboti
padejavimais, ką ten veikia ir planuoja Rusija. Niekas dar nežino,
kur pasuks naujo tipo teroristiniai dariniai ir kam su kuo nuožmioje
kovoje su jais naudingiau susidėti ir tuo pagrindu formuoti savos
valstybės užsienio politiką.
Negana to, ne už kalnų dar viena diskusija apie Ukrainą. Nors ir ne
vienintelė, Seimo pirmininkė pagrįstai užsiminė apie sparčiai tolstančią
Ukrainos, o kartu ir Rytų Europos partnerystės problematiką. Juk
tik dėl jos mes ir esame matomi už Lietuvos ribų. Ką jau kalbėti
apie naujus iššūkius ES. Katalonija vis ryškiau žengia į priešpriešą
Madridui.
Neabejoju, jog katalonai lauks mūsų pritarimo. Kas ir kokiu stiliumi
į šiuos klausimus atsakinės?