„Jeigu gyvenimas judės ir toliau ta pačia kryptimi, kokia judame šiandien, tai yra mažės gyventojų, aišku, mažės ir stojančiųjų. Tad toks tinklas, koks dabar yra Lietuvoje, išgyventi tikrai negalės. Jis per didelis, tad tam tikrų sprendimų turės imtis pačios aukštosios mokyklos. Ar įsivaizduojate dabar dirbtinį iš išorės kažkokių aukštųjų mokyklų uždarymą?“ – neseniai spaudos konferencijoje mintimis dalijosi ministrė.
A.Pitrėnienė įvardijo ne vieną aukštojo mokslo sektoriaus problemą, bet didžiausią galvos skausmą šalies politikams kelia tai, kad itin daug žmonių renkasi studijas užsienyje, o ir studijų kokybe Lietuvoje gali pasigirti tikrai ne visos aukštojo mokslo diplomus dalijančios įstaigos.
Ar tikrai visiems užteks vietos? KTU rektorius Petras Baršauskas įsitikinęs, kad politikams, besirūpinantiems, kaip sulaikyti studijuoti svetur besiveržiantį jaunimą, dviračio išrasti nereikės: „Situacija bloga. Ne kartą buvo pasakyta, jog universitetai turi stengtis ką nors daryti, kad jaunimas nevažiuotų iš Lietuvos.
Aišku, ko reikia jaunimui – aukšto lygio kokybiško mokslo ir karjeros galimybių, kad jaunas žmogus galėtų gauti darbą. Kai galvojame apie ateitį, turime kalbėti ir apie aukštojo mokslo kokybę, aiškų tikslą, kur mes einame, antraip susidaro įspūdis, jog kalbame apie socialines garantijas.“ Anot pašnekovo, ŠMM siunčiama žinia, kad „visiems užteks vietos“, kelia tam tikrą susirūpinimą. „Turime apsispręsti, ar kalbame apie kokybę ir aiškų tikslą. Jei norime, kad mūsų aukštosios mokyklos būtų tarp geriausių Europoje, tai sprendimas aiškus – pakankamas finansavimas ir universitetų tinklo optimizavimas“, – sakė P.Baršauskas. Diplomus dalija 45 įstaigos Paklaustas apie valstybės poziciją šalies universitetų veiklos optimizavimo klausimu, pašnekovas atsakė: „Valstybė bus nepajėgi išlaikyti dabar veikiančios sistemos ir apie tai reikia kalbėti konkrečiai. Negali būti, kad aukštojo mokslo diplomus dalytų 45 švietimo įstaigos. Niekas nesako, kad reikia kabinti spynas, bet turi būti aiškūs prioritetai ir kriterijai. Jei universitetas siekia tikrosios aukštojo mokslo kokybės, jis privalo atitikti tam tikrus kriterijus. Turi būti aiškiai pasakyta, ko tikimasi iš tokios aukštosios mokyklos, ir atitinkamai tą aukštąją mokyklą remti“, – kalbėjo rektorius. Pašnekovas tuščiomis kalbomis vadino ne kartą viešai išsakytus švietimo ir mokslo ministrės pasvarstymus, kad dėl optimizacijos „universitetai susitars patys“. „Jei jie nesusitarė 25 metus, tai nesusitars niekada“, – kalbėjo P.Baršauskas. Jo nuomone, būtent politikų noras įtikti visiems ir politinės valios nebuvimas lėmė dabartinę situaciją. Ankstesnius ministrės A.Pitrėnienės teiginius, kad švietimo ir mokslo sistemoje 20 metų nebuvo dirbama taip, kaip reikėtų, pašnekovas įvertino gana kritiškai. „Visą laiką mums pritrūkdavo konsensuso ir politinės valios. 2011-aisiais universitetų optimizavimo grupė aiškiai pasakė, kiek ir kokių universitetų Lietuvai reikia, bet ir tuomet pritrūko politinės valios. Tie klasteriai, apie kuriuos kalba ministrė, galėjo veikti 25 metus, bet kodėl nė vieno jų nebuvo?
Jei nebus iškelti aiškūs tikslai ir nebus įgyvendintas administracinis aukštųjų mokyklų jungimas, klasteriai neveiks. Sakoma, kad universitetai turi daryti bendrus projektus ir programas, bet juk valstybė turi tam padėti“, – teigė rektorius. Už pažangią naujovę buvo nubausti P.Baršauskas teigė, kad pirmaujantys pasaulio universitetai turi bendras studijų programas, o štai tą patį pabandę padaryti Lietuvos akademikai buvo už tai nubausti: „Su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu parengėme bendrą studijų programą – sveikatos informatiką. Puiki programa, bet mes ne tik negavome jokio paskatinimo, veikiau atvirkščiai – turėjome didelių problemų registruodami programą. Mus visaip stumdė sakydami, kad tokios studijų programos negali būti“, – apie karčią patirtį kalbėjo rektorius. Anot P.Baršausko, keičiantis valdžiai akivaizdu, kad vieni traukia švietimo sistemą į vieną pusę, kiti – į kitą, o bendro sutarimo, kuria kryptimi reikia eiti, taip ir nėra.
Abu būdai turi trūkumų
VGTU rektorius Alfonsas Daniūnas, paklaustas, kaip vertina kartkartėmis vis kylančias diskusijas dėl universitetų jungimosi ar jungimo, kalbėjo: „Pasaulyje šis klausimas sprendžiamas dviem būdais. Būna atvejų, kai iniciatyvą parodo dvi, trys, keturios ar daugiau aukštųjų mokyklų. Taip pat yra kitas variantas, tiesa, ne toks dažnas – politinės valios. Tai atvejai, kai sprendimą priima valstybės institucijos. Kuris būdas geresnis? Abu turi ir trūkumų, ir pranašumų.“
Pašnekovo teigimu, svarstymai, kad sujungus kelias aukštąsias mokyklas bus sutaupoma lėšų, taip pat nėra teisingi: „Būtina pasakyti, kad tas procesas, kuris vyksta kitose šalyse, yra labai ilgas ir brangus. Jis kainuoja daugiau nei esamos infrastruktūros ar pačių aukštųjų mokyklų išlaikymas, bet grįžtamasis efektas būna vėliau. Jei norime sutaupyti lėšų, reikia uždaryti, o ne kalbėti apie sujungimą. Juk principas toks pats kaip versle – dviejų kompanijų sujungimas iš karto neduoda didelio efekto.“
Būta ir blogesnių laikų
A.Daniūno teigimu, kai kalbama apie kai kurių aukštųjų mokyklų uždarymą, sprendimą turėtų priimti politikai. „Aukštoji mokykla gali inicijuoti prisijungimą prie ko nors, bet dėl uždarymo...“
Pašnekovas teigė, kad kalbant apie bendrą aukštųjų mokyklų skaičių dažnokai mėgstama manipuliuoti įvairia statistika: kai reikia, sudedamas universitetų ir aukštųjų mokyklų skaičius, prireikus – privačios pridedamos prie valstybinių ir t. t., bet klausimo esmės tai nekeičia: „Kai reikia, suskaičiuojame įvairiai, bet iš tiesų tam tikri procesai pasaulyje vyksta ir Lietuva čia neturėtų būti išimtis. Bet tikrai nesiimsiu vertinti, ar Jono, ar Petro aukštąją mokyklą reikėtų uždaryti.“
Ekspertai vis garsiau prabyla apie tai, kad nori nenori kam nors aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo imtis teks. Ar dabar tam tinkamas laikas? „Kodėl mums, lietuviams, taip viskas sunkiai sekasi? Todėl, kad visada ieškome neigiamų dalykų, o neigiamas dalykas niekada nestumia į priekį.
Turime sau pasakyti: štai šiandien esame šiame taške, bet turime būti geresniame. O ne pliekti vieni kitus, kad tas ar anas negerai... Žinoma, yra ir negerų dalykų, bet ar kitose šalyse to nėra?“ – kalbėjo rektorius. Pašnekovas teigė nemanantis, kad švietimo sistemai atėjo patys sunkiausi laikai, jų būta ir kur kas sunkesnių.
Teigiamų signalų yra
„Mes gyvename Lietuvoje. Kad ir kaip mums būtų liūdna dėl mažo gimstamumo, emigracijos ir kitų dalykų, mūsų didžiųjų miestų gyventojų struktūra yra labai gera. Palyginti su senąja Europa, jaunų žmonių procentinis skaičius yra labai geras. Tai rodo, kad turime puikių galimybių judėti į priekį, tik reikia teisingai viską padaryti“, – kalbėjo rektorius.
Pašnekovas teigė, kad jį puikiai nuteikė vieno mokslinio pranešimo duomenys, kurie atskleidė, kad Lietuvos didžiuosiuose miestuose jaunų gyventojų, kurie dar tik sieks išsilavinimo, procentas yra kur kas didesnis nei jį turinčių.
„Mažų miestelių tuštėjimas – visoje Europoje vykstantis procesas. Lietuva nėra išimtis, bet, užuot galvoję, ką padaryti, verkiame atsistoję“, – šyptelėjo pašnekovas.
A.Daniūnas sutiko su kolegos iš KTU mintimi, kad dažna politikų, atsakingų už švietimo sistemos permainas, kaita gerų rezultato neduoda: „Kiekvienas žmogus, atėjęs su savo vizija, imasi darbų ir, jeigu nespėja jų įgyvendinti, procesas švietimo sistemoje vyksta lėtai. Kai vis nespėjama nieko padaryti ir imamasi vis iš naujo ir vis kitaip, blogas ženklas“, – sakė rektorius. Jo teigimu, rezultatų švietimo sferoje dažnai tenka laukti ilgiau, nei trunka viena kadencija.
Anot jo, viešojoje erdvėje šia tema pažeriama nepagrįstai daug neigiamos informacijos. „Jaunam žmogui, kuriam šiuo metu 18 metų, kyla minčių: kokio velnio užsiimti šituo reikalu Lietuvoje, važiuosiu kitur. Z karta yra kitokia. Jaunas žmogus yra labai patiklus ar viską atmetantis, tad ši masinė mūsų saviplaka dar nieko gera nedavė. Nesakau, kad problemų spręsti nereikia. Reikia, jų yra ne viena.
Nesakau, kad jauni žmonės neturi važiuoti. Jie turi teisę tai daryti, bet jie privalo suprasti ir tai, kas vyksta čia. Nes tai, ką jie šiuo metu girdi, persunkta negatyvo“, – sakė pašnekovas.
