O štai man – negera. Kai klausydamas JAV prezidento B.Obamos metinio pranešimo matau, kad mūsų politikų mentalitetas, politikos ir politinių santykių kultūra tiek mažai tepažengė. Mūsiškė prezidentė, eidama link Seimo tribūnos, praeina pro Seimo narius, lyg jie neegzistuotų.
Kai mūsų ateities prezidentas, eidamas link Seimo tribūnos, sveikinsis familiariai su veik kiekvienu Seimo nariu, o stojęs prie mikrofono neskaitys iš popieriaus lapo, kai tas prezidentas kalbėsis, o ne sausai buhalteriškai skaičiuos atliktus darbus be lašo vizijos, manykime, kad įsigaliojo pilnavertė demokratinė politinė kultūra Lietuvoje.
Man negera, nes taip nėra. Kai L.Graužinienė (šiuo metu Seimo pirmininkė), 2007 m. važiavusi į Maskvą šmeižti Lietuvos, gynusi ir vis dar ginanti korumpuotą partiją bei jos vadovus, o Sausio 13-tąją patetiškai siūlo pagerbti žuvusiuosius, man negera. Atleiskite, netikiu nei vienu jos žodžiu. Man tai skamba tikra erezija.
Man negera, kai D.Grybauskaitė, 1990 metais vis dar dirbdama politruke antivalstybinėje institucijoje, niekaip neapsisprendžiusi ant kurios kojos stovėti, šiandien lyg niekur nieko su patosu kalba apie svetimomis rankomis iškovotą laisvę. Ar aš turiu tą faktą pamiršti? Atsiprašau, man tikrai negera, kad niekaip šito negaliu pamiršti.
Pykstu ant savęs, kad tokia gražią žiemą lyg ir skaldau Lietuvą. Na, reikėtų pamiršti ir tiek. Juk pasaulis dėl to neapsivers. Štai ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius, ryte pareiškęs, kad atgaivinta šauktinių politika tapo svarbiausiu praeitų metų emigracijos pagrindu, dienai įpusėjus, jau kardinaliai pakeitė nuomonę.
Juk tikrai tie visi emigrantai išvyko ne dėl šios priežasties. Kitą vertus, galima pasidžiaugti, kad jau turime nors vieną įtakingą politiką suvokianti savo klaidas. Tai gera kultūringos politinės kultūros pradžia. B.Obama taipogi kalba apie savo klaidas, nedažnai, kartą per metus, bet be užuolankų. Kai turėsime ir Seimo pirmininką, ir prezidentą, nors bent kartą per metus prisipažįstantį klydus, žiūrėk, dar vienas žingsnis link patikimo politiko įvaizdžio ir žengtas.
Dėl žemo pasitikėjimo politikais Lietuvoje man taip pat negera, nors tu ką. Oi kaip negera, ypač kai girdžiu B.Obamą kalbantį ne vien apie buhalterinius pasiekimus, kokie svarbūs jie bebūtų, bet ir piešiantį ateities valstybės viziją, pabrėžiantį principus ir vertybes.
Štai vienas jo postulatas, kurį turėtų įsikalti į galvą kiekvienas politikas: „Lyderystė remiasi mūsų asmeninio pavyzdžio galia“. Kitas: „Mes – žmonės“. Tai ne kas kita, kaip politinė pasaulėžiūra. Mat kiekvienas ir visi nusipelno žmoniškumo, pagarbos, teisių. Ir visi iki vieno yra lygūs prieš įstatymą. Palyginkite dabar su D.Grybauskaitės „Aš.... niekada neklystu“.
Man negera, nes degu iš žalio pavydo, puikiai suvokdamas, kad pavydas yra rimta nuodėmė visose religijose. Svarbiausia šio negerumo jausmo priežastis, tai pasitikėjimo šiam JAV prezidentui jausmas. Galima sutikti su jo užsienio politika, galima nesutikti, bet giliai dvasioje žinau, kad šis žmogus yra toli nuo mūsų pigaus švogerizmo krečiamų politikų. Čia atpažįstu JAV prezidento nulinę toleranciją politinei korupcijai.
Man negera, nors žinau, kad socialdemokratų valdoma koalicija visai neblogai tvarkosi su Lietuvos ekonomika. Pavyzdžiui, Lietuvos patrauklumas užsienio investuotojams auga, ką ir rodo gerėjantis Lietuvos konkurencingumo vertinimas. Pasaulio ekonomikos forumo paskelbtame konkurencingumo indekse Lietuva iš 41 vietos pakilo į 36. Pagal inovacijų ir verslo išmanumo subindeksą Lietuva pakilo 7 pakopomis aukštyn ir užėmė 37 vietą (2014 m. – 44 vieta).
„Forbes Best Countries for Business List“ Lietuva padarė didžiausią šuolį ir pakilo per 7 vietas. Ji yra 17 vietoje pasaulyje, lenkdama ne tik Latviją, Estiją, Lenkiją, bet ir tokias šalis kaip JAV ar Vokietiją. Vyriausybė taip pat ėmėsi tikros taip reikalingos socialinės saugos ir Darbo kodekso reformos. Jau nekalbu apie Lietuvos karinės galios intensyvų gaivinimą. Eurobarometras teigia, kad trys ketvirtadaliai Lietuvos gyventojų patenkinti esamos valdžios politika. Prie konservatorių 2010 tokių buvo apie 50 prcentų.
Tai kodėl man negera? Juk turėčiau džiaugtis? Viena vertus džiaugiuosi. Bet kita vertus iki šios mielos dienos ieškau visų Lietuvos partijų vadovų tolerancijos švogerizmui priežasčių. Nors, numanau. Pateiksiu iliustraciją. Šiuo metu Lietuvoje rodomas taip savalaikis ir mūsų savimonei reikalingas dokumentinis filmas „Aš už tave pakalbėsiu“. (Filmą kūrė M. Dejoje ir V.Vareikytė.).
Jis yra ne tiek apie KGB veiklą sovietų laikais, kiek apie tuos toje veikloje aktyviai dalyvavusius, jų pasirinkimą. Ir apie tuos drąsuolius, atsisakiusius prisidėti prie tos išdavystės ir prisitaikėliškumo bakchanalijos.
Filmas netiesiogiai mums atskleidžia švogerizmo šaknis. Antai šiandien Lietuvos darbdavių konfederacijos vadovo, o sovietų laikais kadrinio kagėbisto Dano Arlausko interviu rodo kategorišką jo atsisakymą viešai vertinti savo tuometinį pasirinkimą tapti kagėbistu. Toks reiškinys yra vyraujantys. Kitaip tariant, vakarykščiai sąmoningi sovietinės diktatūros rėmėjai ir jos politikos vykdytojai, prisitaikėliai, vengia moralinio savo elgesio įvertinimo.
Todėl darau išvadą, kad bestuburis kai kurių įtakingų Lietuvos politikų požiūris į švogerizmą, tolerancija jam, glūdi nesumokėjime nei politinės, nei moralinės kainos už savo tuometinį dalyvio ar prisitaikėlio elgesį. Kartoju: tame ir politinės korupcijos šaknys, ir moralinis bestuburiškumas. Todėl Lietuva, žinia, vis dar įstrigusi 41 vietoje pagal korupcijos lygį Europos Sąjungoje. Ji yra greta tokių kraštų kaip Dominika (40) ir Seišelių salos (44). Bet esame kiek aukštesnėje vietoje nei latviai (43). Anot „Transperancy International“ vadovo S.Muravjovo didžiausias korupcijos lygis išlieka savivaldybėse. Akivaizdu, nes nei viena partija nesugeba išvengti politinės korupcijos skandalų.
Tereikėtų politinei partijai parodyti stuburą, tai yra nulį tolerancijos politinei korupcijai, ir jos reitingai šautų į viršų. Juk žmonės ne vien pilvais sotūs.
Oi, negera man, negera. Negera, kai socialiniai „darbuotojai“ septyniolika kartų aplankę visišką smirdantį lūšnyną vadina jį tvarkingu. Gal patys giliame skurde gyvena, todėl nemato skirtumo? Kaip jie nematė smurto ženklų toje šeimoje? Negera, kai kaimynai prakalba tik kai šalia gyvenantis nužudo savo vaikus.
Mat gražu papozuoti prieš kameras, šiek tiek paverkti. Bet tas pat vyksta ir kitose ES valstybėse. Štai berniuką, ginusį mergaitę Švedijoje, nužudo virtuviniu peiliu mokykloje. O ir Švedijos politinė žvaigždė ne ką skaidresnė. Pretenduojanti į Švedijos socialdemokratų partijos pirmininkus bei premjero postą, vis ant Izraelio kur reikia ar nereikia važiuojanti Švedijos užsienio reikalų ministrė pati nusivažiavo.
„Per blatą“ gavo profsąjunginį butą pačiame Stokholmo centre. Už tą aukso vertės butą per mėnesį mokėjo 3,5 euro. Nors turėtų mokėti 1200 eurų. Pagauta už rankos pareiškė, kad aplinka kalta. O butą ji laisvai galėjo pati nusipirkti, nes uždirbo europarlamente 2,5 mln. eurų ir jos ministrės alga yra 13 tūkst. eurų per mėnesį.
Na, tai jeigu jau Švedijos politikai nevengia pasimaloninti iš visuomenės kišenės, tai ką kalbėti mums? Negera man, nes nebežinau jau į ką lygiuotis. Gal į N.Oželytę? Vėl viešumoje pasirodė, lyg Pilypas iš kanapių.
Tikriausiai rinkimai ant nosies. Bet ir ji, tai komunistė, tai patriotė, tai violetinių fašistų rėmėja, tai humanistė. Mūsiškis D.Trumpas miniatiūroje, taip sakant.
„Negerai, oi negerai....“. Linksma daina, beje.
