Neatsimenu tokio atvejo, kad Lietuvos ministrai pirmininkai rengtų spaudos konferencijas, juolab tai nebūdinga A.Butkevičiui, kuris niekados per jėgą nesiveržė į pirmą planą ir, atrodo, būtų nieko prieš toliau likti D. Grybauskaitės šešėlio papėdėje.
Tačiau paskutinių savaičių įvykiai, užklupę jį bejėgiškos atostogų transo būsenos, užkniso premjerą juodai. Taigi tiesiog įdomu buvo stebėti spektaklį, kai užsirūstina iš esmės visados balanso siekęs politikas, matant, kaip pursloja iš kantrybės išvarytas taikus žmogus, išdrįsęs dabar atsisukti prieš jį užspeitusius skalikus.
Premjero atsakymai žurnalistams sudomino ne tiek deklaracijomis apie savo vertybes ir pasiryžimą būti skaidriu, nepriekaištingos reputacijos politiku, kiek iškalbingais nutylėjimais paslaptingai dedant pirštą prie lūpų apie galimą prezidentės suinteresuotumą sukompromituoti Vyriausybės darbą, įtraukiant į tokią nusikalstamą veiklą taip pat ir specialiąsias tarnybas.
A.Butkevičius spaudos konferencijoje ir savo triukšmingo sugrįžimo iš atostogų pirmuosiuose pasisakymuose pademonstravo išmanantis užuominų meną ir taip paliudijo kažką panašaus į oratorystės meistriškumą brandą. Triukšmingai nutylėti, nepasakyti kažką svarbaus taip, kad visi išgirstų nutylėtą žinią ne kiekvienas sugeba, to paprastai neišmoksi, yra iš principo neįkandama dalykas plepioms moteriškėms.
Tačiau iš tiesų ne techniniai sugebėjimai čia mums galiausiai rūpi. Premjero iškalbingi nutylėjimai apie galimą specialiųjų tarnybų dalyvavimą politinėse varžytuvėse gąsdina, nes jeigu užuominose ta linkme yra bent mažiausia dalis teisybės, kyla didesnis ar mažesnis pavojus konstitucinei šalies santvarkai, gali užstoti dar didesnės negandas, nei provincijos ponvaikio noras pasistatyti sau rūmus ciniškai apeinant įstatymus, dergiant mums visiems į akis.
Vanagiško veido su madinga nulinio kirpimo šukuosena Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) vadovo išvaizda tarsi ir kelia pasitikėjimą, tačiau pirmas vizualinis įspūdis ne visados būna teisingas. Nesinori skelbti panikos, bet išties jau kaupiasi kritinė masė liudijimų apie tai, kad kartais specialųjį statusą turintys mūsų tyrėjai būna pernelyg plastiški, nesunkiai pakreipiami pagal aukščiausiojo rango politikų įgeidžius.
Nieko negali būti baisiau kaip paaugliškai kategoriška prezidentė, Alisa stebuklų šalyje, žaidžianti bežadžiais alaviniais kareivėliais.
Tačiau žiū: po to užstojo tyla, kurios nutylėjimo menu nepavadinsi nė iš tolo. Po susitikimo su prezidente A. Butkevičius iš pradžių dar bandė kažką nerišliai veblenti, kol visiškai išsikvėpė, toliau tuščiai žiopčiodamas kaip žuvis, išmesta į krantą. Paskutinis viešai A.Butkevičiaus išbildentas sakinys apie tai, kad prezidentė jį palaiko, yra tokia su niekuo nepalyginama tragikomiška ištara, kad, regis, iškart pateks į lietuvių folkloro aukso fondą.
Užpuolusi peršalimo liga čia nėra joks pasiteisinimas, nes tokioje išskirtinėje situacijoje, kokia mums visiems dabar matyti, premjeras privalėtų byloti kildamas net iš mirties patalo ar kapo, gestikuliuoti rodydamas špygą negailestingiems kritikams, net atiduodamas sielą Dievui. Tačiau dabar išties matome tik politikos veikėją, išdidžiai pasitraukusį į savo tylos karalystę.
Tokia tyla yra nejauki, spengianti, kabanti kaip Damoklo kardas visiems virš galvų, kitas tokios tylos vardas – viską persmelkiantis nesmagumas.
Ar premjeras taip išsigando prezidentės, kad po jų pasimatymo suvis užsisiuvo burną, pasirišo liežuvį? Tačiau kyla įspūdis, kad susitikimo Prezidentūroje spektaklis tik užstojo daug svarbesnį tikrai dalykų padėčiai suprasti išvakarėse įvykusį socialdemokratų partijos valdybos posėdį, kur partijos bičiuliai aptarė skaudžias aktualijas.
Žinia, A.Butkevičiui nepavyko susitarti su partijos bičiuliais dėl viešai jo duoto pažado, kad R.Malinauskas suspenduos narystę partijoje. Galimas daiktas, taip pat buvo neišgirsti ir kiti premjero pasiūlymai dėl to, kaip būtų galima išbristi iš krizės ir skandalų.
Nieko griežtai netvirtinu, o tik atsargiai spėju, kad toks staigus A.Butkevičiaus atsisakymas kalbėtis yra rezignacijos tylos atvejis, taip paprastai nutyla išduoti draugų žmonės, kai žodžių išties nelieka. Taip kartais užsidaro savyje ir nutyla giliai įskaudintas vaikas.