Visa tai ausį rėžė ir vakar, kai Lietuva minėjo 26-ąsias nepriklausomybės atkūrimo metines.
Nieko keista. Valdžios viršūnės atsidūrė ant dar neregėto karo slenksčio, o įtampa prasiveržė per minėjimą Seime, kur vienas socialdemokratų lyderių eurokomisaras V.Andriukaitis pavadino Lietuvą parlamentine valstybe „su kai kuriais pusiau prezidentinės valstybės bruožais“.
Prezidentūros ir valdančiosios koalicijos kaktomuša ypač paaštrėjo šią savaitę, kai premjeras A.Butkevičius pagaliau išrėžė, kad prezidentė jau seniai stengiasi kuo labiau pakenkti Vyriausybei, kaltina ją korupcija, naudojasi politikuojančia teisėsauga.
Interviu „Lietuvos rytui“ premjeras svarstė, jog D.Grybauskaitė ne tik keršija socialdemokratams, kad po praėjusių Seimo rinkimų nepasidavė jos spaudimui eiti į valdžią su konservatoriais, bet ir siekia susilpninti kairiųjų pozicijas, kad jų šansai formuoti naują valdžią rudenį sumažėtų, o opozicinių dešiniųjų padidėtų.
Žinant D.Grybauskaitės charakterį ir politikos stilių tokių A.Butkevičiaus pareiškimų kitaip nei karo paskelbimu nepavadinsi. Kodėl jis taip pasielgė?
Viena vertus, šalies vadovės spaudimas, ypač naudojantis pastaraisiais pučiamais skandalais, regis, pagaliau perpildė net įprastai atsargaus šio politiko kantrybės taurę.
Kita vertus, tai, ką dabar A.Butkevičius pasakė garsiai, pusbalsiu seniai kalbėjo socialdemokratų vadovybė. Buvo perkąsta ir akivaizdi D.Grybauskaitės strategija – arba grąžinti į valdžią dešiniuosius, arba bent sulipdyti pastarųjų „vaivorykštę“ su kairiaisiais.
Negana to, šalies vadovė bando veikti netgi Socialdemokratų partijos viduje, telkdama ten savo palaikytojus, ypač jaunesnius, kurie linkę draugauti su prezidente ir dešiniaisiais, be to, puoselėjančius planus perimti partijos vairą iš veteranų.
Vieną ryškiausių to jaunimo atstovų, Seimo narį J.Poželą šią savaitę D.Grybauskaitė su liaupsėmis ir palinkėjimais palaimino sveikatos apsaugos ministru.
Iki šiol socialdemokratų viršūnėse nebuvo sutariama, kaip reaguoti į prezidentės spaudimą: vieni ragino rimtai priešintis, o kiti, tarp jų ir A.Butkevičius, dėl šventos ramybės siūlė patylėti. Taigi sunku pasakyti, ar dabar pagrindinė valdančioji partija stos prieš D.Grybauskaitę vieningu frontu.
Gal iš tiesų, kaip žadėjo A.Butkevičius, parlamente bus rimtai paimta į nagą teisėsauga, dalyvaujanti politiniuose žaidimuose ir vykdanti dažnai šnipštu pasibaigiančius tyrimus.
Šio dviejų valdžių karo krypčiai daug reikšmės turės ir tai, kaip pasisuks vieno pagrindinių vadinamojo Vijūnėlės dvaro skandalo herojų, „tvarkiečių“ aplinkos ministro K.Trečioko likimas.
Aišku, kad D.Grybauskaitei, kaip visada, reikia bent vienos ritualinės aukos, šiuo atveju ministro galvos. Tai patvirtintų, kad ji toliau lieka stipresnioji pusė, nes esą buvo teisi mesdama įtarimus korupcija Vyriausybei ir premjerui, priėmusiems skandalą sukėlusį nutarimą dėl kurortinių zonų panaikinimo.
„Tvarkiečiai“ bei jų lyderis europarlamentaras R.Paksas, be abejo, remia savo ministrą ir spaudžia A.Butkevičių šįkart šiukštu nenusileisti prezidentei. Bet socialdemokratų vedlys, pasišvaistęs iki šiol neregėto drąsumo karingais pareiškimais, atrodo, vėl linkęs trauktis atatupstas.
Tiesa, iš pradžių premjeras teigė nemanantis, kad ministras, kuris anksčiau neigė ką nors žinojęs apie Vyriausybės nutarimą, o telefonu derinęs jo reikalus su Druskininkų meru R.Malinausku, melavo.
Kiek vėliau A.Butkevičius paskelbė įžvelgiantis etinių bei moralinių K.Trečioko paklydimų, nors Vyriausybės teisininkai ir nenustatė jokių ministro teisinių nusižengimų.
Tuo Vyriausybės vadovas lyg ir parodė, kad būtų linkęs paaukoti ministrą, bet to dar nepadarė – greičiausiai dėl tų pačių „tvarkiečių“ spaudimo.
Pastarieji dėl K.Trečioko žadėjo apsispręsti pirmadienį. Bet jų padėtį sunkina ne tik premjero svyravimas, bet ir tai, kad prieš ministrą stoja buvusiems bendražygiams keršyti trokštantis koalicijos partnerių „darbiečių“ vedlys V.Mazuronis.
Suprantama, kad toks vilkinimas jokiu būdu netenkino D.Grybauskaitės. Supykusi, kad ministras nebuvo paaukotas jau trečiadienį, ji puolė toliau spausti A.Butkevičiaus.
Ketvirtadienį prezidentė net pagrasino Konstituciniu teismu (KT), į kurį jį gali kreiptis dėl minėto Vyriausybės nutarimo teisėtumo, leidusi suprasti, kad nesikreips tik tuo atveju, jei bus atstatydintas K.Trečiokas.
O jei KT, pavyzdžiui, paskelbs tą nutarimą nekonstituciniu? Suprask, ore pakimba ir visa Vyriausybė.
Taigi D.Grybauskaitė, išvengusi tiesaus atsakymo į klausimą, ar pasitikti Vyriausybe, bet pareiškusi, kad ją keisti dabar būtų neatsakinga, vis dėlto pagąsdina, jog gali eiti iki galo.
Kitaip sakant, jei premjeras neatiduos ministro, šalies vadovė gali pareikšti nepasitikėjimą visa Vyriausybe. Kas toliau? Vyriausybė galėtų pasitikrinti pasitikėjimą Seime. Čia neginčijamą persvarą turintys ir troškimo dar pabūti valdžioje suvienyti valdantieji laimėtų nesunkiai.
Dar neaišku, kas šioje kovoje labiau nukraujuotų – prezidentė, kurios reitingai ir taip smunka, ar raumenis savo rinkėjams parodę valdantieji.
Tačiau padėtis valstybėje, aišku, liktų itin sudėtinga.
