Pasitikėti nebėra kuo. Pasitikėjimo partijomis praradimas yra atsakymas į Seimo pirmininko pavaduotojo Algirdo Syso liūdną konstatavimą: „Tiesiog niekas nevertina – gali kalnus nuversti, bet kažkas pasidaro“.
Tas „kažkas“, tai LSDP ir koalicijos korupcijos ir švogerizmo skandalai. Tai – Liberalų Sąjūdžio dviveidystė. Tai – TS-LKD talibaniška trumparegystė. Kol nebus įsikalta į galvą, kad lojalumas partijoms yra grindžiamas ne švogerizmu, o nuliu tolerancija jam, tol net ir geriausi buhalteriniai pasiekimai neapdraus nuo eilinių susimovusių „gelbėtojų“.
Prezidentė ant pirštų paskaičiavo visas LSDP vadovaujamos koalicinės vyriausybės nuodėmes, neatliktus darbus. Kam taip šališkai rodyti simpatijų buvusiems kolegoms nepriteklių?
Galėjo paskaičiuoti ir atliktus darbus. Juk nesunku? Nors jų ir nedaug, bet jie esminiai Lietuvos karinės galios atkūrimui, išsilaisvinimui nuo Rusijos energetikos grandinių, nevienareikšmės, prieštaringos, bet būtinos Darbo kodekso bei socialinės saugos reformos, bandymas imtis Sodros problemų sprendimo.
Pagal ekonominės laisvės indeksą esame tryliktoje vietoje iš tarp šimto aštuoniasdešimt pasaulio valstybių. Laikomasi ekonominės bei finansinės drausmės. Taigi, valstybė nebankrutuoja.
Atvirkščiai.
Deja, tuos pasiekimus užgožia neatlikti darbai švietimo, sveikatos srityse, socialinio teisingumo įprasminimo reformų savivaldybėse trukumas. Tai politinės – teisinės reformos turinčios uždėti apynasrį atsitokėjančiam nepotizmui, nevaldomų karaliukų įsigalėjimui savivaldybėse. Tai merai ir merės niekaip nesuvokiantys, kad tiesioginiai mero rinkimai neturi nieko bendro su putinistine „valdžios vertikale“. Tokia regresija kelia pavojų valstybės demokratiniai sandarai. Kova regionuose su masine emigracija šiame kontekste netenka jokios prasmės.
LSDP gyvavimo pagrindas – kova prieš ekonominę nelygybę, skurdą ir socialinę atskirtį, – tos kovos rezultatai nedžiugina. Tai pastebi Europos Komisija bei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija , bet ne LSDP vadovaujama koalicija.
Niekaip nesuprantamas ir niekaip nepateisinamas suteikimas konservatyviai, dogmatiškai katalikų Bažnyčiai carte blanche spręsti gyvybinius laisvėjančios visuomenei klausimus. Leidžiama dogmatiškai menkinti paremtą naujausiais mokslo pasiekimais humanizmo kontekste apvaisinimo programą, kontracepcijos bei lytinio švietimo reformą, kėsinamasi į seksualinių mažumų įstatymo ribose teises. Laikas apsispręsti, ar LSDP atstovauja dešiniosioms konservatyvioms vertybėms, ar kairiosioms.
Lietuvos prezidentė, kurios kalbos rašytojams reikėtų paspausti ranką, visgi suklupo. Kalba buvo pradėta komplimentu visai tautai už pasiekimus: „Iš paukščio skrydžio matau neabejotinai gerą vaizdą. Tai visos mūsų šalies darbščių ir sąžiningų žmonių nuopelnas“.
Kalba, pradėta konstruktyviu tonu, virto žaidimu į vienus vartus. Toje vietoje, akivaizdu, kalbos formavimą į rankas perėmė prezidentė. Greitai pasigirdo laukiamas „tačiau“ po visų liaupsių tautai neminint vardu vyriausybės.
Dalia Grybauskaitė vis dar pamiršta, kad ji turėtų būti visų žmonių prezidente, o ne angažuota dienraščio apžvalgininke. Metinė kalba neturi būti taip akivaizdžiai šališka. Asmeninės simpatijos ir antipatijos yra jos silpna vieta. Tai neskatina pasitikėjimo politine sistema, dėl kurios likimo jai, norisi manyti, taip skaudą širdį.
Akivaizdu, kad Lietuvos teisinės institucijos atlieka, anot prezidentės, „korupcijos klampinės“ valytojos vaidmenį. Tik vis kirba pasąmonėje mintis, kad tas valymas pasirinktinis, pradėtos skambios bylos pralaimimos teismuose arba tyliai užgęsta.
Pagrįstai kritikuodama vyriausybės koalicijos darbo trūkumus, toleranciją švogerizmui, prezidentė turėtų pasisakyti ir apie savo institucijos trūkumus. Kur ir ką jį nuveikė, kaip ir kokios to veikimo pasekmės politinės sistemos stabilumui, pavyzdžiui. Liūdnai atrodė machinacijos su informacijos iš Prezidentūros nutekinimu, prezidentės nenoras aiškiai ir nedviprasmiškai išsakyti savo nuomonę apie šeimos apibrėžimą bei vienos lyties santuokas.
Ką prezidentė pati tokio svarbaus nuveikė, kad jai galima būti ploti daugiau, nei už šią brandžiausią savo politinės karjeros kalbą? Taip, parėmė žiniasklaidos kovą prieš Seimo, taip pat LSDP remiamą eilinį bandymą uždėti apynasrį laisvam žodžiui.
Tokia tvirta pozicija inspiruoja. Tačiau tos protingos, principingos kritikos konservatorių valdymo laikais taip pat labai reikėjo. Juk nelabai kas pakito arba pakito per mažai. Pasitikėjimas partijomis ir politine sistema ir tuo metu buvo žemiausiame lygyje. Ir tuo metu matėme vieną korupcijos ir švogerizmo skandalą po kito. Taip, prezidentė priminė Vijūnėlės dvaro skandalą, „zadanijų“ politinę anti kultūrą, poveikį politine įtaka.
Turėjome išgirsti ir dešiniųjų, tarp jų ir Liberalų Sąjūdžio, vaidmenį stekenant Lietuvos visuomenės pasitikėjimą politinės sistemos skaidrumu. Dvigubi standartai ir asmeninės antipatijos, matyt, neleidžia kirsti iš peties. Štai taip ir skiriasi darbai nuo žodžių, taip įteisinami visuomenę atstumiantys, pasitikėjimą politine sistema menkinantys dvigubi standartai.
Taigi, prezidentė pastebi politikų problemas. Gal sekančioje metinėje kalboje prezidentė pastebės ir savo nuveiktus, nenuveiktus darbus, savo paklydimus? Toks savikritiškas kalbėjimas be abejonės būtų pritrenkiantis mūsų politinio elito kalbėjimo kontekste.
Tik toks kalbėjimas pradėtų naują švogerzimo naikinimo erą iš pagrindų. Suprantu, kad sunku prezidentei žengti žingsnį nuo „Aš niekada neklystu“ į „Atsiprašau, aš klydau“. Tačiau, dar kartą tačiau – šito ir šiandien nesigirdėjo.
Tad kuo dabar pasitikėti?
