Be jokios abejonės, D.Grybauskaitė šiandien yra vienas iš labiausiai informuotų asmenų šalyje, o užimamas postas ne tik leidžia, bet ir įpareigoja pasidalinti su visuomene savo apibendrinimais ‚,iš paukščio skrydžio“, kai drauge yra įvertinami svarbiausi iššūkiai šalies politinei sistemai, galima garsiai trimituoti apie iškilusius pavojus. Neprarandančio aktualumo klausimo dėl išorinės grėsmės fone šįkart iš anksto intrigavo dar ir tai, kiek prezidentė ryšis praskleisti uždangą į vidaus politikos šešėlių teatro užkulisius.
Keletas minučių prieš prasidedant kalbos transliacijai TV, užmečiau akį į Prezidentūros internetinę svetainę, trumpam įsistebeilydamas į svarbiausių nuveiktų darbų sąrašą. Dėmesį patraukė įrašas socialinių iškovojimų nuorodų grafoje apie tai, kad mažinant vaikų globos namų skaičių buvo pertvarkyti Putino vaikų globos namai Marijampolėje.
Žinoma, jokių užkulisinių minčių tokiame vaikų namų globos pavadinime nėra ir negali būti, tai reiškia tik viena, kad visoje Lietuvoje žydėjus ievoms, kaštonams, šį pavasarį beprotiškai plyšaujant alyvų žiedams, Marijampolėje – dominavo paprastieji putinai, greitai nužydintys ir užmezgantys putino uogas medžiai.
Tačiau liūdniausia tai, kad septintasis iš eilės D.Grybauskaitės pranešimas Seime didesne ar mažesne dalimi liudija, kad dabartinė šalies prezidentė šalies piliečius yra linkusi laikyti niekados nesubręstančiais vaikais, kuriems nereikia sakyti visos tiesos arba net kartais reikia apsaugoti nuo tiesos vardan šventos ramybės, galbūt bijant destabilizuoti padėtį, nepasitikint piliečiais kaip pilnavertėmis moralinėmis būtybėmis.
Net jeigu patikėsime, kad D.Grybauskaitė siekia susidoroti su užkulisiniu pasauliu, kuriame žaidžiama be taisyklių, ji prieš tą užkulisinį pasaulį, regis, veikia naudodamasi taip pat užkulisinėmis priemonėmis, vengdama pilnaverčio viešumo ir pilietinės visuomenės įtraukimo į politinio gyvenimo intrigas.
Prezidentė pradėjo nuo optimistinės gaidos, pasidžiaugusi mūsų savanorių sąmoningu apsisprendimu ginti Tėvynę, tačiau, kaip atrodo, buvo linkusi dozuoti tiesą nepasitikint tų pačių piliečių sąmoningumu, kai kalba pasisuko apie politinės sistemos išbandymą korupcijos skandalais.
Nejaugi tokie skandalai, kaip netiesiogiai bandė įpiršti nuomonę prezidentė, yra savotiškas ankstesnės tvarkos apendiksas, staiga iškylančios problemos dėl nesugebėjimo sklandžiai pereiti nuo ankstesnės partijų finansavimo tvarkos prie pasikeitusių finansavimo aplinkybių ir taisyklių. Tokiu atveju nuodėmės sudėties beveik nelieka, visą blogį galime suvesti į skaudžius nesusipratimus, kurie neva bus išgyvendinti įgijus daugiau patirties ir naujų vadybinių įgūdžių.
Dar daugiau, – sąmoningai ar nesąmoningai matymo optika yra sutrikdoma, visi dydžiai iškreivinami, kai į vieną vietą suplakami nesimpatingas Vijūnėlės dvaro skandalas, nenorminė telefoninių pokalbių leksika ir stambiųjų kyšių faktorius politinės sistemos funkcionavime ir dinamikos užtikrinime.
Prezidentinės užuominos apie juodąją partijų buhalterija nelabai patiks ir liberalams, kurie pageidautų apsiriboti asmenine E.Masiulio atsakomybe, tačiau, kaip atrodo, užstojo laikas pripažinti faktą, kad kalbėti turėtume ne tiek apie politinės sistemos formalius išbandymus su ant galvos nežinia iš kur nukritusiais pavieniais korupcijos skandalais, kiek apie savo esme korupcinę politinę sistemą, kleptokratijos politinį įsivyravimą, kai net patriotiniais lozungais yra žongliruojama siekiant pridengti savo seniai įmerktus užpakalius.
Jeigu prezidentė nepasitiki pilietine visuomenė, reiškia vieši jos pasisakymai, net labiausiai iš jų įspūdingi, yra tik ritualiniai užkeikimai ir retorikos pratybos.
Prezidentė netramdydama kandumo, suleisdama visą savo sutaupytą geluonį sukritikavo A.Butkevičiaus vyriausybės, kuri tikrai nelabai suspindėjo ir daug kur nesuspėjo, veiklą.
Tačiau, kaip atrodo, nepadarytų A. Butkevičiaus darbų neveiklumas greitai atrodys kaip neįtikėtina palaima lyginant su užstosiančiu R.Karbauskio kariaunos valdžioje aktyvizmu, neabejotinai paskandinsiančiu šalį kretinizmo liūne.
