Liberalų sąjūdžiui, vis mėginančiam desperatiškai apsimesti skaidrumo įsikūnijimu – deimantu, toliau garmant į nežinią, sparnus ėmė skleisti konservatoriai.
Dešiniųjų vedlys ir patriarcho anūkas G.Landsbergis, užuodęs galimybę tapti visų opozicinių jėgų karaliumi, netgi pirma laiko atsiplėšė nuo auksinės Europos Parlamento krūties ir parskrido į Lietuvą pakrikusių liberalų rinkėjų vilioti.
Išties buvo galima tikėtis, kad konservatoriai, atsigėrę brolių liberalų kraujo, kiek sutvirtės ir vėl taps neginčijamais dešiniojo sparno vedliais. Tiktai čia pačių virtuvėje prasidėjo kone ne mažesnis sąmyšis nei pas liberalus, o viso to pagrindinis kaltininkas – vėl G.Landsbergis.
Šią savaitę susirinkęs partijos prezidiumas negalėjo posėdžiauti, nes nebuvo kvorumo.
Daugelis neatvykusių konservatorių taip išreiškė protestą prieš G.Landsbergio ir jo jaunųjų šalininkų vadovavimą partijai, rinkimų kampanijai, valdžios uzurpavimą, kietakaktišką lojaliųjų protegavimą.
Iš rinkimų štabo jau traukiasi vienas įtakingų partijos senbuvių J.Razma, jo pėdomis svarsto pasekti kiti.
Tokie žibalo kibirai į seniai rusenantį kartų ir politinių stovyklų konflikto laužą gali gerokai apsvilinti dešiniųjų ambicijas grįžti į valdžią.
Konservatorius galėtų paguosti nebent tai, kad šią savaitę karštą bulvę turėjo gaudyti ir pagrindiniai jų priešininkai socialdemokratai.
Nors premjeras A.Butkevičius sukandęs dantis stengiasi iki vasaros atostogų Seime prastumti naujojo socialinio modelio projektą, klimpsta net vienos jo dalies – Darbo kodekso – vežimas.
Modelio priėmimą socialdemokratų lyderis vertina kaip vieną svarių argumentų atremiant kaltinimus, kad jo vadovaujama Vyriausybė nieko rimta nenuveikė. Tačiau Vyriausybės parengtas projektas vis verčiamas į išvirkščią pusę, karpomas ar užteršiamas ekspromtu pateikiamais Seimo narių pasiūlymais.
Vienas pagrindinių šio partizaninio karo židinių – socialdemokratų frakcijoje. Nepaisydami ne kartą A.Butkevičiaus lieto nepasitenkinimo, bičiuliai, susibūrę aplink apie įpėdinystę partijos soste svajojantį A.Sysą, nerimsta.
Antai trečiadienį Socialinių reikalų ir darbo komitetas vėl truktelėjo vadeles į šoną – ėmė ir pritarė pasiūlymui, kad darbdaviai ne mažiau nei 25 proc. gaunamo pelno turėtų skirti darbuotojams skatinti.
Premjeras, aišku, piestu stojo prieš tokius socialistinius užmojus, vėl kilo rietenos pagrindinėje valdančiojoje frakcijoje. Be to, socialdemokratų kontroliuojamas komitetas dar neapsisprendė, ar reikia nustatyti dėl darbdavio kaltės atleidžiamiems darbuotojams mokamų išmokų dydžius.
Tad sužlugo planas Darbo kodeksą pradėti priiminėti ketvirtadienį – dar neaišku, ar tai bus daroma kitą antradienį. Gal procesas pajudės, nes komitetas lyg ir pažadėjo jo nestabdyti.
Matydama tokį blaškymąsi nepraleido progos stuktelėti premjerui A.Butkevičiui ir prezidentė D.Grybauskaitė. Ji pareiškė, kad šios kadencijos Seimas turėtų apskritai nebepriiminėti socialinio modelio, nes apsėsti rinkimų dvasios Seimo politikai pridarys daugiau žalos, nei duos naudos.
Žvelgiant formaliai D.Grybauskaitė gal ir teisi. Tačiau šalies vadovės trigrašis nulemtas konfrontacijos su dabartiniais valdančiaisiais, kurių ji aiškiai nebenori matyti po rinkimų naujoje valdžios dėlionėje.
Galbūt D.Grybauskaitę dar pakurstė ir tai, kad socialdemokratai po itin pagiežingo jų atžvilgiu prezidentės metinio pranešimo vėl ėmė regzti planus Seime sukurti anksčiau pristabdytą specialią tyrimo komisiją. Ji tirtų šalies vadovės galimą manipuliavimą teisėsauga.
Šią komisiją buvo numatyta galutinai palaiminti ketvirtadienį, bet ją staiga pristabdė pats A.Butkevičius, panūdęs kažkodėl luktelėti iki kitos savaitės. Jei jis laukė naujo prezidentės smūgio, tai, kaip matome, sulaukė.
Papildomų spalvų šalies politiniam paveikslui šią savaitę suteikė ir nauji apsišaudymai užsienio politikos fronte – ir ne bet kur, o svarbiausiame jo ruože – prieš Rusiją.
Eurokomisaras socialdemokratas V.Andriukaitis paauklėjo partijos bičiulį užsienio reikalų ministrą L.Linkevičių dėl pernelyg aštrios retorikos.
Šis taip įsijautė į vanago vaidmenį, kad puolė piktintis Europos Komisijos vadovo J.C.Junckerio vizitu į Rusiją, aiškindamas, jog tai tik paskatins Kremliaus agresyvumą.
Į dviejų kairiųjų ginčą įsikišo ir konservatorius, Europos Sąjungos ambasadorius Maskvoje V.Ušackas.
Jis stojo į V.Andriukaičio pusę, pareikšdamas, kad agresyvi Lietuvos retorika Rusijos atžvilgiu, išskirianti iš kitų Europos šalių, – ne tik perteklinė, bet ir žalinga bei rizikinga.
Diplomatas priminė karingajam ministrui, jog Lietuva turi įsisąmoninti, kad kaimynė niekur nedings, todėl elgtis su liežuviu reikėtų santūriau, aišku, kartu stiprinant ir savo vidinius pajėgumus. V.Ušackas retoriškai klausė: kas bus, jei Lietuvos svajonė apie totalinę Rusijos režimo izoliaciją ir jo greitą griūtį neišsipildys?
Beje, Vakarai rodo vis daugiau ženklų, kad jei ne rytoj, tai poryt gali būti atnaujintas normalesnis bendradarbiavimas su Rusija, nors ši valstybė nebus nei sustabdžiusi karo Ukrainoje, nei Kijevui grąžinusi Krymo.
Bet karingai nusiteikę Lietuvos užsienio politikos strategai taip toli žiūrėti nenori arba tiesiog neįstengia.
