Ir, aišku, prie stalo atsiras koks nors disidentas, kuris pateiks klausimą nepatogiu kampu: argi Michelangelo reikėjo diplomo iš kokios Florencijos dailės akademijos, o B.Gatesui buvo būtinas Harvardo diplomas, kad sukonstruotų kompiuterį garaže?
Tada visi nuščiūva ir ima mąstyti: galgi tas aukštojo mokslo pažymėjimas tikrai yra tik praeities reliktas?
Iš tiesų pasaulio istorijoje gausybė atvejų, kai dalykus atrasdavo ir šedevrus kurdavo žmonės be jokio oficialiojo išsilavinimo.
Taip pat žinoma, tiksliau – nežinoma (nes iš kur ir sužinosi?) dar didesnė gausybė atvejų, kai žmonės, turėdami diplomus, netgi daktarų, nieko nei atrado, nei sukūrė.
Mūsų disidentas yra visiškai teisus sakydamas, jog diplomas ar brandos atestatas nėra joks talento įrodymas. Būsimasis darbdavys viską bandys išsiaiškinti pokalbio ar bandomojo laikotarpio metu. Ir to visiškai pakaks.
O universiteto ar kolegijos tikslas suteikti paprastiems žmonėms, kurių, pripažinkime, yra milijoną kartų daugiau nei genijų ar visiškų netikšų, bazinį žinių kiekį, sugebėjimą jas interpretuoti ir pritaikyti gyvenime.
Problemos prasideda ne tada, kai imame badyti šakėmis šį švietimo principą, o kai tas diplomas įgauna panašią vertę kaip kokių žaliavalstiečių ar kitos partijos lankstinukas, žadantis pieno upes kisieliaus krantais. Tai yra vertę, mažesnę nei tualetinio popieriaus. Nes pastarasis vis dėlto dar turi kokią nors funkcinę prasmę.
Nei lankstinuku, nei tokiu diplomu nepasiguosi nei tualete, nei už jo ribų.
Būtent tokia liūdna išvada akivaizdi, kai sužinai, jog trys universitetai – Klaipėdos, Šiaulių ir Aleksandro Stulginskio – nutarė nepaisyti anksčiau visų rektorių pasirašyto susitarimo paisyti minimalaus stojimo balo.
Šnekant ne akademine, o buitine kalba, tai reiškia, kad trims universitetams finansavimas, kurį gaus už bet kokį studentą, yra N kartų svarbiau už žinias, kurias suteiks savo absolventams.
Ta pačia neakademine kalba tai reiškia, kad savo autonomiją tokie universitetai supranta kaip laisvę meluoti būsimiems studentams žadant jiems žinių aukso kalnus, o iš tiesų transliuojant žinią – pas mus studijuoti gali bet kas.
Trys viešojo gyvenimo sritys – švietimas, socialinis draudimas ir sveikatos apsauga – suryja liūto dalį viešųjų išlaidų. Ir sulaukia kone mažiausiai dėmesio, kad būtų reformuotos iš esmės. Jeigu pažiūrėsime, kiek programų prirašyta pertvarkyti kitoms sritims, plaukai pasišiauš ne tik ant pakaušio, bet ir antakiuose.
Pastangų tarsi daug, o rezultatas – nulis. Kiekvienas bandymas sujungti ligonines, universitetus ar mokyklas trivializuojamas iki „taigi mano Lukučiui ar Dulsinėjai teks į kitą gatvės pusę pereiti einant į aštuntą klasę“ arba „taigi dabar žmogui recepto reikės lėkti į rajono centrą“, arba „taigi pats gyvenimas sureguliuos universitetų skaičių“.
Gal ir sureguliuotų, jei valdžia kantriai nelaikytų gyvybės palaikymo vamzdelio prie tokių merdinčių universitetų kraujotakos, kitaip sakant, finansų srautų.
Kitas, didesnis optimistas, pasakys: bet gal taip suteikiamas antras šansas vidurinės mokyklos dvejetukininkui, gal praūžęs paauglystės vasaras jis staiga kibs į studijas, užsidarys laboratorijose, bibliotekose ir neišeis iš ten, kol rankose nelaikys naujo Newtono binomo, o blogiausiu atveju – pasiūlymo, kaip efektyviau apskaičiuoti stataus trikampio įžambinės kvadratą?
Gal. Tačiau būtent tokiems genijams diplomai ir universitetai yra mažiausiai reikalingi. O visiems kitiems reikia elementaraus padoraus išsilavinimo. Kur išmokoma elementarių padorių žinių ir elementaraus padoraus sugebėjimo su jomis apsieiti. O tam reikia tik elementaraus padoraus požiūrio į būsimąjį studentą.
