Per likusį laiką dar galima sulaukti visokių prezidentės žingsnių, bet esmingai jos valdymo stilius jau nepasikeis. Vargu ar ji pasiūlys ir kokių nors šalies gyvenimą iš esmės keičiančių idėjų. Vadinasi, jau dabar galimos kai kurios išvados, ką D.Grybauskaitei pavyko nuveikti.
Šalies vadovė paskubėjo pati save įvertinti – Prezidentūra išplatino darbų ataskaitą.
Nurodyta, kad prezidentė didžiausią dėmesį skyrė socialiniam žmonių saugumui, korupcijai mažinti, teisėtumui užtikrinti ir šalies gynybai stiprinti. Žinoma, tai visada yra Lietuvos politinėje darbotvarkėje, todėl natūralu, kad prie to turėjo prisidėti ir D.Grybauskaitė.
Prezidentus įprasta lyginti su jų pirmtakais. Susidaro įspūdis, kad D.Grybauskaitė aktyvesnė už V.Adamkų vidaus, bet pasyvesnė užsienio politikos srityje. Buvęs šalies vadovas, ypač per antrąją savo kadenciją, mažiau kišosi į Vyriausybės darbą, jo kritika buvo bendresnio pobūdžio, tiesmukai neadresuojama konkretiems politikams.
Bet ar agresyvus D.Grybauskaitės aktyvumas naudingesnis Lietuvai nei nuosaikus ir taktiškas V.Adamkaus nuolatinis rūpinimasis šalies žmonėmis ir nerimas dėl valdžios klaidų?
D.Umbraso nuotr. iš archyvo
Dabartinės šalies vadovės politinį stilių ir charakterį atskleidė dar pirmaisiais jos valdymo mėnesiais Prezidentūroje viešėjusių vaikų grupei pasakyti žodžiai, kad susitikdami su ja dreba visi pareigūnai.
Provincialus gėrėjimasis savo galia išliko. D.Grybauskaitė nuosekliai stengėsi, kad jos bijotų visi šalies politikai bei pareigūnai, o kartu įsiteikinėjo visuomenei.
Reitingus prezidentei pavyko išsaugoti, ji to siekė ir sumenkindama savo varžovus populiarumo lenktynėse. Anksčiau nuolatos kliūdavo buvusiam premjerui A.Butkevičiui, o visai neseniai D.Grybauskaitė smarkiai sukritikavo S.Skvernelio vadovaujamą Vyriausybę.
T.Bauro nuotr. iš archyvo
Net pats S.Skvernelis pripažino, kad prie smarkaus jo populiarumo nuosmukio prisidėjo aštri prezidentės kritika, bet sau būdingu tiesmuku stiliumi atsikirto.
Premjero žodžių, kad „pastaruosius aštuonerius metus buvo pasirinkta pozicija stebėti iš šalies, vertinti, kritikuoti, tačiau realiai nieko nedaryti“, prezidentė, aišku, nepamirš.
Žmonėms, kaltinantiems valdžią dėl visų savo bėdų, be abejo, patinka, kai šalies vadovė negailestingai taršo Seimą ir Vyriausybę. Todėl varžydamasi kritika su žiniasklaida ir sudarydama įspūdį, kad ji lyg ir yra tik blogos valdžios prievaizdė, D.Grybauskaitė laimi populiarumo balų.
D.Umbraso nuotr. iš archyvo
Bet ar daug iš to laimi Lietuva? Žinoma, karingas tonas verčia politikus labiau atsižvelgti į prezidentės nuomonę ir sukuria regimybę, kad ji valdo šalį. Bet tuomet sunku paaiškinti, kodėl, mėgaudamasi valdovės vaidmeniu, prezidentė vis pliekia valdžią, lyg pati nebūtų jos dalis.
Aišku, negalima sakyti, kad D.Grybauskaitė nesiėmė jokių realių darbų ir tik priekabiai stebėjo iš šalies, ką daro Vyriausybė.
Per pirmąją kadenciją ji tiesiogiai kišosi į teisėsaugos veiklą, keitė institucijų vadovus. Ypač buvo pabrėžiama kova su korupcija, prezidentė nuolat šiuo vėzdu mojavo virš politikų galvų.
Politinės korupcijos skandalai purtė Lietuvą per visus D.Grybauskaitės valdymo metus. Viena vertus, atrodytų, įkliuvo ir aukštai iškilę politikai, prezidentei diriguojant smigę į nebūtį. Kita vertus, neįmanoma nepastebėti dvejopų standartų, kuriuos ji taikė svaidydamasi mįslingomis slaptosiomis pažymomis.
Dviprasmiškai prezidentė elgiasi ir su šia Vyriausybe. Ministrai buvo paskirti jai pritarus, o kai kurie – ir jos pačios parinkti. Viena D.Grybauskaitės statytinių laikoma švietimo ir mokslo ministrė. Bet ar kas nors girdėjo, kad ją, neturinčią rimtos politinės atramos, bent kartą būtų aiškiai parėmusi šalies vadovė? Užtat kritikos nepagailėta.
Užsienio politika – jau grynai prezidentės daržas, premjeras į jį nekiša nosies, o užsienio reikalų ministras primena aidą, atkartojantį kiekvieną jos žodį ar net kostelėjimą. Bet kokius kalnus čia pavyko nuversti?
Po pirmaisiais metais padarytų klaidų, kai D.Grybauskaitė įsakė uoliai ieškoti Lietuvoje nebuvusių JAV slaptųjų kalėjimų ir atsisakė vykti į prezidento B.Obamos rengtus pietus Prahoje, vėliau ji šoko į priešingą pusę ir ėmė stropiai palaikyti visus Vašingtono užmojus, net ir keliančius abejonių Vakarų Europai.
R.Neverbicko nuotr. iš archyvo
Gal tai padėjo dislokuoti Lietuvoje NATO batalioną. Vis dėlto jokių savarankiškų šalies tarptautinių iniciatyvų kaip V.Adamkaus vadovavimo laikais seniai neregėta. Anksčiau Vilniaus balsas buvo geriau girdimas ir dėl bendrų su Varšuva pastangų, bet dabar tvyrančio šaltuko tarp kaimyninių šalių D.Grybauskaitė nė nemėgina sklaidyti.
Lietuvos užsienio politika šiuo metu pasaulyje pastebima nebent dėl itin karingos retorikos Maskvos atžvilgiu.
Baigiantis darbą ES ambasadorius Rusijoje V.Ušackas teigia, kad nėra kitos valstybės, kuri būtų taip numarinusi visus ryšius su šia šalimi, nors mes – kaimynai.
Kiek laiko prireiks, kol Lietuva ims daryti tai, kas labai svarbu jos ateičiai, – griauti ir išorines, ir vidines nepasitikėjimo sienas?