Ukrainos prezidentas P.Porošenka pasistengė, kad taip atsitiktų.
Apsirikau manydamas, kad Lietuvos politikai išsigąs, stengsis laikytis
nuo M.Saakašvilio atokiai, kai jam lankantis Lietuvoje buvo prisiminta,
kas vyko Gruzijoje prieš devynerius metus.
Tiesa, proteste prieš Maskvos agresiją Gruzijoje prie Rusijos ambasados
Vilniuje iš politikų buvo matyti ne dabartinės valdžios atstovai, bet
opozicija. Kaip visada, V.Landsbergis, E.Zingeris, keletas jaunesnių.
P.Porošenkos veiksmų jie viešai nevertino. Deja, gali tekti tai
padaryti, nes „istorija“ dar nepasibaigė. Jeigu Ukrainos pasieniečiams
nurodyta M.Saakašvilį sulaikyti, anksčiau ar vėliau tai atsitiks.
Netikiu, kad Kijevas leistų rengti teisinį procesą dėl Ukrainos
pilietybės grąžinimo M.Saakašviliui. Ypač po to, ką jis pasakė apie
P.Porošenką ir jo aplinką LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“.
Bijoma ir jo, kaip politiko konkurencijos, nes buvęs Gruzijos
prezidentas ir Odesos gubernatorius yra viešųjų ryšių genijus. Ir kaip
visi talentingi politikai turi daug priešų. Vyriška savybė. Tik
politiniai varškėčiai gyvena be priešų.
M.Saakašvilis pasiryžęs kautis toliau. Nežinau, ar ta kova bus
sėkminga, tačiau netenka abejoti, jog arši.
Kas yra M.Saakašvilis? Tai - Kaukazo Che Guevara, keliantis
revoliuciją ne tik savo šalyje. Tai, kas šiuo metu yra Gruzija -
politiškai atjaunėjusi, pagaliau tvirtai atsistojusi ant bėgių ES ir
NATO kryptimi, yra didelis šio žmogaus užsispyrimo nuopelnas.
Kol teko būti anuo Gruzijos „Sturm und Drang“ laikotarpiu ambasadoriumi
Tbilisyje, šalis keitėsi akyse. Permainos, ypač teisėsaugoje,
policijoje, darė įspūdį visam Kaukazui. Įsižiebė ne tik viltis, bet ir
pradėjo stiprėti tikėjimas, jog į kalnų uolienas panaši pasidariusi
korupcija gali būti, esant dideliam norui, sutrupinta.
Gruzija slyste slydo iš Maskvos rankų. Įtampa su Rusijos „taikdariais“
kilo kartu su besiplečiančiomis Gruzijos reformomis. Įtampos kreivei
pašokus į viršų ne tik Gruzijos, bet ir Europos viešojoje erdvėje
buvo justi, jog kažkas turi atsitikti.
Iki šiol nežinau, ar reikėjo M.Saakašviliui reaguoti į aiškiai
provokacinius Maskvos veiksmus. Tačiau jokiu būdu negalima teigti, jog
nusprendęs reaguoti Gruzijos prezidentas padarė klaidą. Blogio šaltinis
buvo pati provokacija. Pasirinkdami reagavimo formą politikai gali ir
klysti, bet už tai nenusipelno pasmerkimo.
Penkios Rusijos invazijos dienos tuomet atvertė naują posovietinės
istorijos puslapį ir kol kas tik labai paviršutiniškai tetyrinėtos, nors
jau praėjo devyneri metai. O tai, kas tyrinėta, labai šykščiai
teskelbta. Yra dalykų, kurių galbūt nenori viešinti pati Gruzija, o
kai kurių išvadų - ekspertai iš Vakarų.
Atlėgus įtampai Maskva iš peties užsiėmė M.Saakašviliu. Pilte pasipylė
užsakytos politologinės ir net psichologinės studijos. Gal tik
ryškiausios pasaulio politinės asmenybės tokio dėmesio yra sulaukusios.
Prasidėjo nuoseklus klasikinis ardomasis darbas iš vidaus. Būrėsi
nepatenkinti ir dėl karo, ir dėl reformų.
Neteisinga būtų teigti, jog M.Saakašvilis yra politikas, kuris išmaniai
laviruoja tarp oponentų. Jo žodžiai oponentams irgi neatrodo kruopščiai
ar delikačiai parinkti. Pažiūromis jis buvo, o gal ir tebėra, artimas
liberalams, o neretai ir libertarams.
Europos Sąjungos atstovams Gruzijoje kildavo daug klausimų dėl
M.Saakašvilio socialinės politikos. Didėjanti socialinė atskirtis yra
tradicinis peilis prie posovietinių reformatorių gerklės. Žmonės greitai
pamiršta romantinius revoliucinius metus.
Nepasitenkinimo žiežirbos pradėjo kilti iš įvairių, savaip nepatenkintų,
gyventojų sluoksnių. Rusija turi pakankamai žibalo didesnei liepsnai
sukelti. Kur trys lietuviai - partija, kur trys gruzinai - sukilimas.
Baigiantis prezidentavimo kadencijai buvo viešai spėliojama apie
M.Saakašvilio politinę ateitį. Daugėjo įsitikinusių, jog ji vis mažiau
susiejama su Gruzija.
Maidano apimtoje Ukrainoje šio gruzino pasirodymas revoliucionierių
gretose man atrodė natūralus. Maniau, tol, kol „susireguliuos“
M.Saakašvilio santykiai su tėvyne, jis bus Ukrainos naujos valdžios
kvalifikuotas patarėjas. Bet nustebino Kijevo sprendimas į aukštus
postus kviestis asmenis iš kitų valstybių. Užprogramuota konfliktinė
situacija.
M.Saakašvilį skirdamas Odesos gubernatoriumi P.Porošenka labai gerai
žinojo ne tik kolegos politinę praeitį ir jo statusą dabartinėje
Gruzijoje. Svarbiausia, žinojo, jog jis nesėdės sudėjęs rankų.
Rezultatų ilgai laukti nereikėjo: pirmasis
M.Saakašvilio susidūrimas su „viršūnėmis“ įvyko nepraėjus ir pusmečiui.
Rusija išplėtė akis, pastatė ausis: negi išsipildys sena svajonė
pamatyti M.Saakašvilį kaip autsaiderį. Ir pamatė. Ne tik be politinio
posto, bet ir be pilietybės.
P.Porošenka atsuko milžinišką vandens čiaupą ant Maskvos propagandos
malūno. Ir dar kvailiau: leisti M.Saakašviliui bylinėtis Ukrainoje dėl
pilietybės - vadinasi, netolimoje ateityje turėti rimtą pretendentą
prezidento rinkimuose. O sulaikius M.Saakašvilį Ukrainos teritorijoje
perduoti jį Gruzijai - labai gėdingas veiksmas.
Buvo galima spėti, kad M.Saakašvilis iš Lenkijos atvyks į Lietuvą.
Didelė Lietuvos politikų dalis yra jo gerbėjai. Kad ir kokios etiketės
buvusiam Gruzijos prezidentui būtų klijuojamos, šis žmogus nėra nei
politikos nuotykių ieškotojas, nei juolab koks nors aferistas.
Jis yra sąjūdžių ir kovų už laisvę žmogus, idealistas. Tokių politikų
šiais laikais reta. O juk būdamas gubernatoriaus poste galėjo
pasirinkti kur kas gudresnį ir pelningesnį kelią. Nepasirinko.
