Antai premjeras S.Skvernelis su darbdaviais ir profesinėmis sąjungomis šią savaitę pasirašė dar vieną nacionalinį susitarimą. Ko nors konkretesnio jame sunku būtų rasti net su didinamuoju stiklu. Bus siekiama didinti darbo užmokestį, mažinti darbo jėgos apmokestinimą, derėtis dėl nacionalinės kolektyvinės sutarties.
Bet konkrečių įsipareigojimų nei verslas, nei Vyriausybė neprisiėmė, nors prezidentė D.Grybauskaitė spėjo sumalti susitarimą pareiškusi, kad jis naudingas tik darbdaviams. Tiesa, tuo galima suabejoti, nes ir valdžia toliau negirdi daugelio jų prašymų – pavyzdžiui, įvesti „Sodros“ įmokų „lubas“.
Atlyginimai ir taip augs, nes ekonomikos pakilimas tęsiasi. O jeigu užkluptų staigi krizė, nei nacionaliniai, nei regioniniai susitarimai niekuo nepadėtų.
Remiantis ūkio augimo trajektorija suprojektuotas ir kitų metų valstybės biudžetas, kurio projektas vakar pristatytas Seime.
Jei parlamentarai projekto labai nesutaršys, įstatymą neabejotinai pasirašys ir prezidentė.
Tiesa, D.Grybauskaitė jau įspėjo, kad ir kitais metais gyvensime ne pagal išgales. Mat planuojamos pajamos (9,072 mlrd. eurų) bus mažesnės nei numatomos išlaidos (9,541 mlrd. eurų).
Valdantieji giriasi, kad bendras valdžios sektoriaus (pridėjus „Sodros“ ir savivaldybių biudžetus) perteklius kitąmet sieks net iki 0,6 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), o sutaupytos lėšos – 260 mln. eurų – bus atidėtos rezervui, blogesniems laikams.
Toks perteklius yra fiksuojamas jau nuo 2016-ųjų, ir tai yra neabejotinai gera žinia. Tik kieno sąskaita jis susidaro?
Finansų viceministras D.Sadeckas šią savaitę įvardijo pagrindinę priežastį – 2016 m. buvo nepanaudota apie 650 mln. eurų ES paramos, tad vietoj planuoto deficito liko pinigų. Bet nepanaudojus ES investicijų lėčiau auga BVP ir kyla algos, surenkama mažiau mokesčių, nei būtų galima. Atitinkamai mažesnės ir biudžeto įplaukos.
Kitąmet daugiausia pajamų tradiciškai tikimasi gauti iš pridėtinės vertės mokesčio (PVM) – 3,54 mlrd. eurų, arba 7,8 proc. daugiau nei šiais metais. Kitaip tariant, valdžia viliasi, kad toliau augs vartojimas šalies viduje, nors jau skamba nemažai įspėjimų, jog jį gali pristabdyti prie 5 procentų priartėjusi metinė infliacija.
2018-aisiais ketinama padidinti akcizo mokestį dyzelinui ir, kaip jau įprasta, rūkalams, todėl šio mokesčio tikimasi surinkti 8,4 proc. daugiau – 1,452 mlrd. eurų. Pelno mokesčio laukiama beveik 700 mln. eurų, o gyventojų pajamų mokesčio į valstybės biudžetą turėtų patekti 5,3 proc. mažiau (per 321 mln. eurų), nors laukiamos įplaukos siekia 1,8 mlrd. eurų, daugiau jo atiteks savivaldybėms.
Kitais metais pagaliau bus skirta 2 proc. BVP siekianti suma krašto apsaugai, kaip to reikalauja NATO. Vis dėlto labiausiai premjeras S.Skvernelis džiūgavo dėl to, kad 2018-ųjų biudžete skurdui mažinti numatyta 618 mln. eurų. Jau nuo sausio turėtų dar sykį paūgėti pensijos, iki 400 eurų pakils minimali mėnesio alga (MMA), taip pat bus mokama šeimoms už kiekvieną auginamą vaiką, nesvarbu, kokios tėvų pajamos.
Bet dar visai neseniai „valstiečiai“ turėjo kur kas ambicingesnių planų.
Buvo kalbėta apie „Sodros“ įmokų ir gyventojų pajamų mokesčio sujungimą, kad dirbantis žmogus pats akivaizdžiai matytų, kiek jis sumoka valstybei. Toks planas kol kas atidėtas į šalį. Jame atsidūrė ir ketinimai įvesti kitokius PVM tarifus, sumažinti PVM centralizuotai tiekiamai šilumai, sulyginti neapmokestinamąjį pajamų dydį su MMA.
Ekonomistai biudžeto projektą jau įvertino kaip labai konservatyvų, mat jis parengtas tikintis, kad kitąmet šalies BVP augs 2,9 proc., nors pagal dabartines tendencijas augimas turėtų būti tikrai didesnis. Tokiu atveju valdžia galės girtis gavusi galybę neplanuotų pajamų, kurias būtų galima atidėti ateičiai.
Kita vertus, jau atsirado ir ūkio perkaitimo ženklų. Tai pripažino ir Seime biudžeto projektą pristatęs finansų ministras V.Šapoka – esą reikia suvaldyti infliaciją, mažinti valstybės skolą ir kaupti rezervą. Tik pastarajam numatoma suma „Danske Bank“ ekonomistui R.Grajauskui pasirodė kukloka – esant dabartiniam ekonomikos ciklui derėtų kasmet sukaupti bent po 0,5 mlrd. eurų, kuriais būtų galima paramstyti biudžeto pajamas, jei jos po 2–3 metų kristų.
Iš esmės biudžetas yra tik priemonė valstybės tikslams pasiekti. Pastarųjų ekspertai pasigedo bene labiausiai.
Aišku, padidinus pensijas ir mažiausiai uždirbančių žmonių pajamas socialinė atskirtis sumažės.
Bet vidurinė klasė, kuri suneša didžiąją dalį pinigų į biudžetą, kokių nors apčiuopiamų permainų gali tikėtis nebent 2019-aisiais.
Nėra projekte ir ženklų, kad būtų ketinama imtis esminės švietimo sistemos reformos, išskyrus pažadą nuo kitų metų rugsėjo mokytojams padalyti papildomus 20 mln. eurų ir šiek tiek daugiau atseikėti dėstytojų atlyginimams. Viešajame sektoriuje irgi vargu ar bus ryškių permainų, išskyrus 5 proc. didinamas algas.
Kitaip tariant, realybė nusodino ant žemės daug užmojų turėjusius politikus, todėl kitų metų biudžetą galima vadinti inertišku ir konservatyviu, o didesnių proveržių tikėtis nebent ateityje.