Kai valstietija paskelbė, kad išspręs ir šią didžiąją Lietuvos bėdą, negi atsiliks ir prezidentė D.Grybauskaitė. Todėl neseniai ir susikvietė merus, su kuriais tarėsi, kaip sustabdyti valstybės nukraujavimą.
Politikai kaip visada kalbėjo apie debesis – kaip „gerinti savijautą“, „visiems stengtis“, be to, biurokratai turi gražiau kalbėti su žmonėms, praverstų daugiau vaikų žaidimų aikštelių.
Užtat merai, ypač paprastesni ar drąsesni, rėžė tiesiai – kol nebus padorių atlyginimų, žmonės bėgs. O tuštėjančią provinciją kaip tik ir tuština užburtas ratas – menkos algos gena į užsienį, trūksta darbo jėgos, algos vis vien nedidėja, tos jėgos trūksta dar labiau, viskas stingsta.
Tragikomiškas sutapimas – šiomis dienomis Seimo valstiečiai su Kaimo reikalų komiteto pirmininku A.Stančiku priešakyje paskelbė, kad su pačiu premjeru S.Skverneliu sutarė dėl kaimui labai reikalingų įstatymų pataisų. Kokių?
Ogi tokių, kurios smarkiai palengvintų darbo jėgos iš skurdesnių šalių, pirmiausia iš Baltarusijos ir Ukrainos, įdarbinimą. Mat įvairių profesijų tenykščių, kurie pasiryžę dirbti ir uždirbti net mažiau nei minimalią algą, vis daugiau. Ir, ko gero, jų daugės.
O A.Stančiko kalbos apie padėtį demografijos ir kovos su emigracija frontuose veikiau priminė ne padejavimus prie ligonio lovos, o paskutinį žodį prie karsto – lietuviška darbo jėga jau prarasta negrįžtamai, tad lieka tik su tuo galutinai susitaikyti ir įvairiais būdais ieškoti išeities.
Nepaneigsi. Kalbos apie pastangas – irgi vienas būdų.
