Ir kankindamiesi iš vienatvės jie kuria nežemiško proto paieškos programas, siunčia į kosmosą zondus su D.Mendelejevo lentele ir L.van Beethoveno simfonijomis.
O kai netgi šios ufonautų vilionės nesuveikia, nutaria, kad labai tikėtina, jog toji tolima gyvybė dar nėra tokia išsivysčiusi, kad suprastų mūsų užuominas.
Bet labai gali būti, kad atsakymas daug paprastesnis. Tiesiog maži žali žmogeliukai (nepainiokime su realiais personažais Rytuose) spokso į mus jau kurį laiką. Ir, įsivaizduokime, jeigu jų teleskopas ar kitoks padargas praėjusią savaitę buvo nukreiptas į Lietuvą.
Ką gi jie būtų pamatę ir sužinoję?
Visų pirma, kad galima paimti tarsi palaidotą seną temą ir ją vėl prikelti naujam gyvenimui. O jeigu tai sena tema apie naują paminklą, publikos įsitraukimas į ją daug labiau garantuotas nei aptariant mokesčių reformą.
Tai lyg ir natūralu, nes kas tie mokesčiai: nei jie lemia mūsų kišenės svorį, nei ką. O va paminklas – čia jau kas kita, su juo turėsime gyventi ilgą laiką, be to, gyventi esame linkę dvasingiau ir savo kategorišką nuomonę apie vaizduojamąjį meną turime kiekvienas.
Taip pat ufonautai būtų sužinoję, kad mūsų herbo ir valstybės simbolis vienu metu sugeba būti panašus į Jeanne d’Arc, J.Gagariną, D.Grybauskaitę, V.Matijošaitį, A.Juozaitį ir netgi į Vytautą Didįjį. Jau vien dėl pastarosios priežasties jį reikia ne tik statyti, bet ir lankyti, garbinti, nes juk visi žino, kad Vytis kilo iš Vytauto mažybinės formos.
Kas, kad Vytautas gimė gerokai vėliau, nei buvo heraldikoje pradėti naudoti pirmieji vyčiai. Archeologijomis mūsų neapgausi.
Aišku, galima prisiminti audringą diskusiją dėl Vyčio skulptūros veido bruožų, maždaug: kodėl bebarzdis, kodėl lūpos tokios papūstos, tai vyras ar belytis simbolis, o gal kaip angelas, o angelai juk, žinoma, belyčiai, tai gal ir viskas gerai, bet kodėl akys taip išplėstos...
Bet tiek to, nes čia jau ne tik ufonautų – ir vietinių kosmonautų galvos pradeda virti.
Vėlgi nežemiška civilizacija būtų supratusi, jog nieko mums nėra svarbiau už partizanų pagerbimą ir atminimą. Ir mes nesirenkame lengvų kelių juos pagerbti tiesiog kasdien laikydamiesi jų kovos idealų. Taip elgtis gali kiekvienas, anoks čia atminimas.
Va, kelios tonos metalo, pasistiebusios pusšimtį metrų aukštyn, čia yra pats geriausias atminimas, realiai partizanai ir į kovą ėjo vien dėl šio meninio projekto.
Po to ufonautai būtų susipažinę su amžina tema apie Vilniaus ir Kauno tarpusavio santykius, kurie, beje, to paties Vyčio laikais buvo daug mažiau komplikuoti ir kažkaip tik dabar susisuko.
Kodėl Vilniui labiau patinka fontanai, o Kaunui – monumentalizmas, kuris meras geresnis, kur oras švaresnis ir apskritai kuris miestas yra kokia degalinė prie kokio greitkelio.
Dar po to kosmoso pasiuntiniai būtų pasidžiaugę stebimų čiabuvių entuziazmu aptariant šią temą.
Regis, aplinkui tiek dalykų, kurie nusipelno jei ne tokio, tai bent minimalaus dėmesio – visų karas prieš visus Seime, užvestų buldozerių batalionas įstatymų leidybos procese, paskelbtas D.Trumpo ir V.Putino susitikimas, beviltiškai užbuksavęs pabėgėlių klausimas ES, pagaliau kad ir tas prakeiktas pasaulio futbolo čempionatas.
Ne, raitelis ant arklio – daug svarbesnis. Tai suprantama, žinant, jog tai gali tapti pirmuoju paminklu herbui. Dar, aišku, reikėtų statulą vėliavai pastatyti.
Ir sostinei, jeigu jau prakalbome apie privalomus valstybingumo atributus. Ir tiekos prisižiūrėję mūsų taip ir nepastebėti svečiai iš Magelano Ūko tyliai susikrautų teleskopus ir skristų namolio taip ir neužmezgę tarpgalaktinio kontakto.
Apimti didžiulio nevisavertiškumo komplekso. Nes ką tu gali pasiūlyti civilizacijai, kuri išsprendė visas savo problemas ir gali sau leisti prabangą sugadinti vieną kitą dieną ir neuroną vardan nelaimingojo paminklo.
Tai, žinoma, optimistiškesnė versija. Ne tokia šviesi – prieš išskrisdami atgal ufonautai tiesiog pasukiotų žaliu pirštu prie žalio smilkinio ir nutartų, kad mes civilizacijų susitikimui tiesiog nepasirengę.
