Nors šis sumanymas nėra naujas, o pernai Seimas priėmė rezoliuciją, raginančią Vyriausybę parengti tokio įstatymo projektą, kilo nemažas triukšmas.
Tik liberalų lyderis E.Gentvilas, gal prisiminęs ir savo partijos bėdas, pritarė, kad svarbu žinoti, kas buvo kas, nes tai padėtų atkurti istorinį teisingumą, ypač kai buvę aktyvūs komunistai šiandien esą svaidosi antikomunistiniais lozungais, tačiau ir jis sakė esąs prieš raganų medžioklę.
Nestebina, kad dviejų konservatorių siūlymą supliekė Socialdemokratų darbo partijos lyderis G.Kirkilas, – jie nė neslepia, jog įstatymas galėtų paliesti šią politinę jėgą. Neigiamai iniciatyvą įvertino ir kiti kairieji politikai, taip pat premjeras S.Skvernelis.
Bet netikėta atrodo konservatorių vadovo G.Landsbergio ir jo senelio V.Landsbergio pirtis, kurią jie užkūrė A.Ažubaliui ir L.Kasčiūnui, nors pastarieji tik tęsia Tėvynės sąjungos tradiciją artėjant rinkimams sutelkti savo rinkėjus remiantis antikomunistine retorika.
Kodėl dabar net ir V.Landsbergiui nepatiko sumanymas LKP paskelbti nusikalstama organizacija, nors jis pats ne kartą yra ir gerokai aštriau apibūdinęs komunistus?
Paprastai gudrauti linkęs dešiniųjų patriarchas šįkart labai atvirai paaiškino, kodėl davė smarkios pylos A.Ažubaliui ir L.Kasčiūnui, – dėl to, kad jie šauna į LKP, o pataiko į jo numylėtinę prezidentę D.Grybauskaitę.
Čia iškart padvelkė dvejopais standartais.
Neabejotina, kad V.Landsbergis nesibartų, jei dabar prezidentas būtų, pavyzdžiui, A.Brazauskas, ir Seimas sumanytų įpareigoti jį savo biografijoje nurodyti, kokias pareigas ėjo nusikalstama organizacija paskelbtoje LKP.
A.Ažubalis iškart puolė teisintis, kad jų įstatymo projektas niekaip neužkabina D.Grybauskaitės, bet, ko gero, teisus profesorius, sakydamas, jog tik labai politiškai naivus asmuo gali nepastebėti taiklaus šūvio į aukščiausią valstybės pareigūnę.
Juk būsimoji prezidentė kurį laiką dar dirbo nuo SSKP neatsiskyrusių M.Burokevičiaus vadinamųjų platformininkų kontroliuojamoje Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje Lietuvai jau atkūrus nepriklausomybę.
Šį faktą D.Grybauskaitė stengiasi nutylėti, o pagal siūlomą įstatymo projektą ji būtų įpareigota viešai skelbti apie savo pareigas komunistinėse struktūrose, jeigu baigusi antrąją prezidento kadenciją vėl pretenduotų į kokį nors aukštą politinį postą Vilniuje arba Briuselyje.
V.Landsbergis akimoju suprato, į kokią keblią padėtį stumiama D.Grybauskaitė, todėl ir davė velnių įstatymo sumanytojams.
Dešiniųjų patriarchas su jam būdingu įtarumu net pareiškė, kad dėl to tik trina rankomis labai didelės valstybės labai didelė organizacija, – atseit Rusijos specialiosios tarnybos. Galima netgi pamanyti, kad A.Ažubalį su L.Kasčiūnu jis laiko kažkokiais Kremliaus įtakos agentais.
Galbūt V.Landsbergį taip užsipulti parlamentarus paskatino ir noras paremti savo anūką, kuris pirmas sukritikavo siūlomą įstatymo projektą ir kategoriškai atribojo savo partiją nuo šios iniciatyvos teigdamas, kad tai tik dviejų Seimo narių sumanymas.
Anūko argumentai kitokie nei senelio. Jis neužsiminė apie žalą prezidentei, bet kalbėjo apie pigų populizmą ir įstatymo autorių pastangas siejo su artėjančiais rinkimais – esą tai būdas priminti apie save, ypač rengiantis Europos Parlamento rinkimams.
Gal ir taip. Kita vertus, ar komunistų baubas nėra konservatorių seniai pamėgta taktika telkiant savo rėmėjus prieš kiekvienus rinkimus ir kodėl dabar staiga šis metodas partijos lyderiui pasirodė netinkamas?
Galbūt G.Landsbergis ateityje nenumato jokio svarbesnio politinio vaidmens nei A.Ažubaliui, nei L.Kasčiūnui (pastarojo narystė partijoje dėl ryšių su „MG Baltic“ koncernu sustabdyta), o šie abu politikai, tai suvokdami, bando verstis per galvą, kad atkreiptų į save konservatorių rėmėjų dėmesį?
Vis dėlto net jei G.Landsbergio poziciją lėmė vidaus partinės kovos išskaičiavimai, jo retorika aiškiai kertasi su konservatoriams įprastu istorinių sąskaitų suvedinėjimu, nes užmojus pripažinti LKP nusikalstama organizacija jis įvertino kaip skaldymą, o esą visuomenei reikia idėjų, kurios vienytų žmones ir nutiestų kelius į ateitį.
Sunku pasakyti, ar šiuos žodžius jau reikėtų suprasti kaip pirmąją kregždę, skelbiančią kitokią konservatorių politiką istorijos klausimais.
Iš tiesų siūlymas pripažinti LKP nusikalstama organizacija smarkiai pavėlavęs ir analogija su nacių nusikaltimų įvertinimu netinkama jau vien todėl, kad Niurnbergo tribunolas posėdžiavo iškart po Antrojo pasaulinio karo, o ne po trijų dešimtmečių ir tai buvo tarptautinis teismas, o ne kelių politikų sumanymas.
Susidaro įspūdis, kad bandymai dabar pasiknaisioti sovietinėje praeityje turi tik politinių sąskaitų suvedinėjimo atspalvį.
