Suprantama, ministrus skirianti prezidentė turi teisę nesutikti su premjero pasirinkimu, bet kai po pusmečio Prezidentūroje įsikurs jau naujas šeimininkas, galima klausti, kam šalies vadovei prireikė prieštarauti valdantiesiems, taip tarsi pačiai prisiimant atsakomybę už padėtį Aplinkos ministerijoje.
Kaip ir buvo galima laukti, tiesmukai kalbėti pratęs S.Skvernelis netylėjo ir šįkart.
Netgi galima sakyti, kad drožė iš peties – JAV prezidento D.Trumpo stiliumi feisbuke pareiškė, kad įžvelgia sisteminį šalies vadovės norą destabilizuoti Vyriausybės darbą, ir siejo tai su artėjančiais prezidento rinkimais.
Anot S.Skvernelio, nors šalies vadovė žadėjo nepalaikyti nė vieno kandidato, elgiasi kitaip – mėgina Vyriausybei ir jam trukdyti, taip talkindama jo konkurentams rinkimuose.
Premjeras samprotavo, kad tai rodo, kaip svarbu, jog prezidentės ir Vyriausybės bendradarbiavimas būtų darnus, neskirstant žmonių į „savus“ ir „svetimus“, kitaip sakant, aiškino, kodėl jam reikia dalyvauti rinkimuose.
Vienaip ar kitaip, Vyriausybės ir D.Grybauskaitės santykiai atsidūrė aklavietėje. Aplinkos ministro ieškoma jau porą mėnesių, prezidentė anksčiau nesutiko į šį postą skirti „socialdarbiečių“ frakcijos vadovą A.Palionį, o dabar viešai išbrokavo ir jauną šios politinės partijos atstovę.
Valdančiųjų teigimu, jie daugiau neketina ieškoti, kas galėtų vadovauti Aplinkos ministerijai. Šias pareigas dabar laikinai eina energetikos ministras Ž.Vaičiūnas. Toks laikinumas gali tęstis ir iki tol, kol baigsis D.Grybauskaitės kadencija, nors tikėtina, kad S.Skvernelis susidurs su spaudimu net ir valstiečių gretose ieškoti dar vieno kandidato į aplinkos ministrus.
Krinta į akis, kad Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas valstietis K.Mažeika nelauktai stojo prezidentės pusėn, puolė girti jos sprendimo neskirti I.Gudžiūnaitės ministre, aiškindamas, jog jos įgyto teisinio išsilavinimo nepakanka vadovauti tokiai ministerijai.
Kaip suprasti tokį valstiečio akibrokštą savo partijos premjerui?
Pasak S.Skvernelio, neskirdama ministre I.Gudžiūnaitės prezidentė siekė dar ir įkalti pleištą tarp koalicijos partnerių. Dar nežinia, kokios pozicijos laikysis „socialdarbiečiai“, bet šalies vadovei, atrodo, jau pavyko supjudyti pačius valstiečius.
Tarkime, K.Mažeika svarstė, jog pagal partijų susitarimą aplinkos ministrą deleguojantys „socialdarbiečiai“ galėtų paprašyti valstiečių surasti gerą kandidatą. Regis, jis jau žino, ką jiems galėtų pasiūlyti, – gal ir save.
Žinoma, ministro pareigos pernelyg svarbios, kad būtų galima nekreipti dėmesio į kandidato kompetenciją. Vis dėlto viešos prezidentės abejonės dėl I.Gudžiūnaitės profesinio pasirengimo skamba dviprasmiškai.
Viena vertus, šalies vadovė pavadino ją veržlia ir perspektyvia jauna politike, kita vertus, pasigedo dalykinės patirties, vadovavimo aplinkos apsaugai žinių ir kompetencijos. Tam pakako tik pasikalbėti su kandidate.
Prisimenant, kaip prezidentė egzaminuodavo ankstesnių Vyriausybių kandidatus į ministrus, brokuodavo juos už prastą anglų kalbos mokėjimą, nereikėtų stebėtis, kad jos aiškiaregystės gebėjimai dar išaugo, – dabar jai pusvalandžio pokalbio pakanka, kad įžvelgtų žmogaus žinių ir dalykinės patirties spragas.
Susiję straipsniai
Iš tiesų I.Gudžiūnaitė – jauna politikė, bet ar amžius turėtų būti kliūtis skiriant į ministrus?
Antai Austrijos kancleriu S.Kurzas tapo būdamas 31 metų, o 27-erių jau buvo užsienio reikalų ministras.
Nors I.Gudžiūnaitė iki šiol ir nedirbo aplinkosaugos srityje, ji – teisingumo viceministrė. Vadinasi, vadybinės patirties ji jau įgijusi, o šiuolaikiniu požiūriu ministrui svarbu ne tiek konkrečios srities išmanymas, kiek vadybiniai gebėjimai ir politinis stuburas.
Vakarų šalyse įprasta, kad politikai skiriami vadovauti įvairioms ministerijoms nereikalaujant iš jų konkrečios srities žinių.
I.Gudžiūnaitės įgytas teisinis išsilavinimas netgi laikomas vienu geriausiai tinkamų darbui vyriausybėse. Todėl neregėti akivaizdžių priežasčių, kodėl jos kandidatūrą būtina atmesti.
Dar yra ir žmogiškasis matmuo. Ar reikėjo prezidentei viešai pažeminti I.Gudžiūnaitę paskelbiant, kad ji nekompetentinga būti ministre? Juk kandidatai į ministrus derinami su Prezidentūra iš anksto, S.Skvernelis tvirtina, kad taip buvo ir šįkart, tad šalies vadovė galėjo perspėti premjerą, kad nesiūlytų jai šios politikės.
Ankstesniam šalies vadovui V.Adamkui taip pat įtikdavo ne visų ministrų kandidatūros, bet nesutarimus jis spręsdavo diplomatiškai ir korektiškai, vengdamas viešos priešpriešos bei kandidatų kritikos.
D.Grybauskaitė eina priešingu keliu – tarsi tyčia kuo garsiau skelbia, kokie netinkami kandidatai į ministrus. L.Graužinienę išpeikė, kad nemoka anglų kalbos, V.Gedvilas netiko, nes neva gavusi kažkokią jį kompromituojančią pažymą, nors paaiškėjo, kad nieko panašaus nebuvo.
Aišku, kad prezidentė jau nepasikeis. Telieka tikėtis, kad būsimasis šalies vadovas pasimokys iš jos klaidų.