Į klausimus atsako konsultacijų klinikos „Endobiogenika“ ir Kraujo tyrimų laboratorijos „Kraujo analizė“ darbuotojai: šeimos gydytoja Martyna Kasparavičienė, bendrosios praktikos slaugytoja Jelena Martinkevič, šeimos gydytoja Rūta Sondienė, šeimos gydytoja Yuliya Asovskaja, steigėjas Nicolas Ortizas, registratūros vadovė Livija Jakubovska, gydytoja Gabrielė Gendvilaitė, šeimos gydytoja Jurgita Šukevičienė, Laboratorijos vadovė-med.biologė Ieva Korsakovė, direktorė Gintarė Jarašiūnė.
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų veiklos ar asmeninio gyvenimo posūkį?
Nicolas Ortizas: Turbūt ryžtas pradėti verslą su savo broliais čia, Lietuvoje.
Martyna Kasparavičienė: visi mano gyvenimo lūžiai buvo susiję su artimųjų ligomis, netektimis ir nuo pat mažumės rusenančiu noru padėti kitiems.
Rūta Sondienė: kai atsigręžiu atgal ir bandau surasti atsakymą į klausimą, kas skatina eiti gydytojos keliu, suprantu, kad be šeimos ir protėvių duoto nepralaužiamo vertybių ir tradicijų pamato negali būti sėkmingos krypties.
Užsibrėžto tikslo siekimo mokė pasakojimai apie mano prosenelį Joną Račiukaitį iš Igliaukos. Būdamas labai tvirtos valios, jis vienas pėsčiomis nukeliavo į Italiją mokytis drožybos ir bažnyčių rengimo meno. Jo rankomis sukurti altoriai iki šiol puošia Igliaukos, Nemunaičio ir Miroslavo bažnyčias.
Sėdėdama Igliaukos bažnyčios suole matau gyvą pavyzdį, rodantį, kaip svarbu tikėti tuo, ką darai, net jei tas tikslas kartais atrodo nepasiekiamas.
Yuliya Asovskaja: Turbūt dažniausiai lūžio taškai įvyksta krizių metu. Man tai nutiko prieš šešerius metus, kai tėvą ištiko infarktas, nuo kurio prasidėjo mano kelias holistinio požiūrio į žmogų link.
Mano tėvai darė didelę įtaką mano gyvenimui, abu yra gydytojai ir yra perėję iš siauresnės specialybės į holistines (abu buvę neurologai, o dabar – osteopatas ir psichoterapeutė).
Tėvo liga buvo man postūmis sekti jų pėdomis. Taip ilgainiui gyvenime atsirado endobiogenika.
Livija Jakubovska: Diena, kai supratau, kad drąsus yra ne tas, kuris nieko nebijo, o tas, kuris bijo, bet vis tiek daro.
Gabrielė Gendvilaitė: Pagrindinis lūžis mano gyvenime įvyko Vokietijoje, kai supratau, kad negaliu rinktis savo gyvenimo kelio, nes „taip reikia“ arba „taip buvo planuota“. Supratau, kad turiu išlikti nuoširdi sau ir ištikima savo pagrindinėms vertybėms.
Buvau išvykusi dirbti Vokietijos ligoninėje ir planavau pradėti ten dirbti kaip gydytoja rezidentė. Vis dėlto darbas ligoninėje, kurioje turi nuolat skubėti, negali pakankamai dėmesio skirti pacientui ir dažnai turi skirti šablonišką gydymą visiems, manęs netenkino.
Juk ne kiekvienam tinka toks pats gydymo variantas, ne visada reikia atlikti daug diagnostinių tyrimų ir panašiai.
Grįžau. Grįžusi į Lietuvą pradėjau gydyti pagal endobiogenikos principus. Ši sritis suteikia daugiau laisvės mąstymui ir daugiau galimybių gydant ar užkertant kelią ligoms, daugiau laiko skirti pacientui ir turėti galimybę išlaikyti su juo ryšį gydymo metu.
Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?
Nicolas Ortizas: Socialinė atskirtis.
Martyna Kasparavičienė: Žmonių nenoras prisiimti atsakomybę už savo sveikatą.
Rūta Sondienė: Šiandien mane džiugina vykstantys pokyčiai, bet vis dar jaudina nauda ir patogumu paremtas žmogaus santykis su gyvybe, su savo artimu ir su aplinka.
Juk atsakomybė ir esminiai pokyčiai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Labai norisi, kad jie lyg iš mažų upeliukų virstų galinga nenutrūkstama jėga.
Yuliya Asovskaja: Žmonės. Ne tik fizinė sveikata, bet ir dvasinė gerovė. Labai svarbus yra žmogaus sąmoningumas, kuris turi prasidėti nuo savęs suvokimo ir savo tikrųjų poreikių ir misijų.
Kai tai yra suvokiama, žmogaus galimybės veikti savo šalies mastu platėja.
Livija Jakubovska: Man labai rūpi, kad visi jaustumėmės saugūs ir būtume užtikrinti dėl savo ateities. Šiandien žmonėms trūksta suvokimo, jog reikia išmokti ne tik imti, bet ir duoti.
Gabrielė Gendvilaitė: Tikriausiai labiausiai jaudina tai, kas vyksta profesinėje srityje. Itin didelis krūvis gydytojams, mažos jų pajamos, spaudimas iš bendradarbių ir iš visuomenės.
Negali pykti, kad gydytojai kartais būna irzlūs, nekantrūs, nepaaiškina pacientams visko aiškiai ar pan. Taip nutinka dėl pervargimo ir laiko stokos.
Daug dirbant norisi gauti bent kokios grąžos, o dažniausiai negaunama nei gero žodžio, nei kolegų palaikymo, nei normalaus atlyginimo.
Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?
Nicolas Ortizas: Ateities kartoms linkiu daugiau santarvės ir susitelkimo.
Martyna Kasparavičienė: Būti atviriems naujovėms, kurti ateitį Lietuvoje ir klestėti.
Rūta Sondienė: Rytojus ir ateitis priklausys jūsų vaikams, nes jie bus pradėtų darbų tęsėjai. O ką jūs sėsite, su kokia meile auginsite, toks bus jūsų derlius.
Linkiu nebijoti siekti užsibrėžtų tikslų, grindžiamų tūkstantmečiais patikrintomis vertybėmis, ir atvira širdimi dalytis gėriu. Tada jums būtinai pasiseks!
Yuliya Asovskaja: Niekas iš mūsų nėra atskirtas nuo kitų. Esame priklausomi vieni nuo kitų, todėl būtina rasti savo ir pasaulio balansą.
Livija Jakubovska: Priminčiau, kad progresas prasideda nuo naujų klausimų, tad jei darysite, ką visuomet darydavote, gausite tai, ką visuomet gaudavote.
Gabrielė Gendvilaitė: Norėčiau palinkėti daugiau vienybės ir supratingumo. Tik kartu mes esame stiprūs, o jei nuolat kovosime vieni su kitais ir peiksim vieni kitus, nieko iš to neišeis.
Pacientas prieš slaugytoją, slaugytoja prieš gydytoją, gydytojas prieš studentą, studentas prieš universiteto administraciją, administracija prieš politikus ir t. t. Jei taip bus ir toliau, mūsų valstybė negalės normaliai progresuoti.
Būkime kaip kumštis ir palaikykime vieni kitus, linkėkime vieni kitiems gero ir dirbkime dėl bendros gerovės. Juk esame viena Lietuva.
Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?
Nicolas Ortizas: Paukštis.
Martyna Kasparavičienė: Teikčiau humanitarinę pagalbą ten, kur jos labiausiai reikia, būčiau arčiausiai žmonių.
Rūta Sondienė: Jeigu nebūčiau siekusi gydytojos profesijos, tikriausiai būčiau mokytoja. Manau, kad šie abu keliai turi tą pačią prasmę – tarnauti žmogui, siekti žinių ir išmanymo bei tuo dalytis. Juk duodamas gauni daug daugiau.
Yuliya Asovskaja: Tikriausiai visą savo laiką skirčiau rašymui, žurnalistikai ar literatūrai. Bet, tiesą pasakius, man sunku įsivaizduoti save kažkuo kitu. Esu ten, kur noriu ir turiu būti, taip pat tuo, kuo turiu būti.
Livija Jakubovska: Vaikystėje svajojau būti archeologe, bet vėliau supratau, kad svajonės – tai ilgalaikis procesas. Iš pradžių mūsų svajonės atrodo neįmanomos, bet kai sutelkiame visas jėgas, jos tampa realybe.
Gabrielė Gendvilaitė: Niekada nenorėjau būti niekuo kitu nei esu dabar. Darbas su žmonėmis, galimybė parodyti savo rūpestį ir dėmesį bei nuolatinės neišsenkančios ir nuolat progresuojančios medicinos mokslų žinios yra tai, kas mane motyvuoja kasdien.
Šis darbas suteikia viską, ko reikia mano savirealizacijai. Daugiau galėčiau prašyti tik laiko ir jėgų judėti pirmyn.
---
Nacionalinis fotoprojektas „Lietuva ir mes“ – tai Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui skirtas projektas, kurio metu nuotraukose užfiksuoti šimtai valstybės ir visuomenės veikėjų, mokslo, kultūros, meno, sporto pasaulio atstovų, verslininkų ir valstybinių įmonių vadovų, dvasininkų, tarnautojų, ūkininkų ir kitų profesijų Lietuvos žmonių, bendrai kuriančių mūsų šalį ir jos ateitį. Reprezentacinis ir monumentalus, iš daugiau nei 500 unikalių specialiai šiam fotoprojektui kuriamų, niekur anksčiau nepublikuotų, konceptualiai pačių įvairiausių bei lietuvių ir anglų kalbomis aprašytų fotografijų sudarytas albumas leis mūsų šalies partneriams, draugams ir svečiams iš arti pažinti šiandienos Lietuvą.
