Šiuo metu dėl Baltarusijos ateities skleidžiasi scenarijų pavasaris. Visi jie verti dėmesio, bet aptarsiu tik kelis.
Pirmasis scenarijus – taikus valdžios perdavimas opozicijai. A.Lukašenka kol kas atsisako sėsti su opozicija, dabar atstovaujama Koordinacinio komiteto, prie apskrito stalo. Įžvelgia Vakarų klastą ir spąstus. Nors, kita vertus, pateikęs savo sąlygas ir panaudojęs diplomatines gudrybes galėtų bent iki „inauguracijos“ rugsėjo 9-ąją (jei nebus atidėta) laimėti ramesnio laiko.
Neatmestina, kad diktatorius dar gali pakeisti nuomonę – pasiūlyti vienoje gamykloje jos darbininkams išsakytą variantą keisti konstituciją, o tuomet surengti parlamento ir prezidento rinkimus. Bet su tuo tikriausiai nesutiks Koordinacinis komitetas.
Antrasis scenarijus – priversti nacijos „tėvą“ atsistatydinti visuomeninio spaudimo jėga.
Jis įmanomas tik tuo atveju, jeigu streikai valstybinėse įmonėse (privačiose streikai nevyksta) virs organizuota pasipriešinimo forma, nes prie žygių gatvėse, ir netgi labai gausių, A.Lukašenka jau priprato. Jaunimo jis nelaiko rimta ir režimui pavojinga politine jėga. Nerimą jam kelia netikėtai sujudę įmonių darbuotojai.
Darbininkų klasę „caudillo“ (išvertus iš ispanų k. – vadas) daug metų laikė savo atrama, todėl nepamačius nuleistų tylinčių galvų, o išgirdus protesto šūkius jį ištiko šokas. Visi matėme, kaip jų akivaizdoje kalbėjo nerišliai ir sutrikęs. Dar skaudžiau bus, kai prie dirbančiųjų prisijungs ir įmonių vadovai, savaime suprantama, tikėdamiesi kada nors sėkmingai dalyvauti privatizuojant įmonę.
Tačiau streikai įmonėse negali ilgai tęstis, nes ir išsivysčiusiose šalyse jie žalingi, o Baltarusijoje – juo labiau. Gali baigtis ir nacionaline katastrofa, apie tai vis intensyviau pradeda kalbėti valdžios vairuojamos informacinės priemonės. Dalį žmonių, net ir nekenčiančių A.Lukašenkos, revoliucinių permainų ekonominės pasekmės tikrai išgąsdintų, tad nenuostabu, kad į šią temą diktatoriaus aplinka vis labiau kabinasi.
Beje, mano manymu, opozicija daro klaidą susitelkdama į vieną asmenį, bet menkai kalbėdama apie reikalingas būsimas ekonomines reformas. Ir ypač apie tai, kam atiteks privatizuojamos valstybinės įmonės. Žinau, kad Lietuvos ir Ukrainos gyventojai savo pažįstamiems Baltarusijoje daug ką apie tai yra papasakoję.
Trečiasis scenarijus – „dvaro perversmas“. Apie jį jau seniai kalbama ne tik rusiškoje propagandoje. Aiškinimas paprastas: per 20 metų A.Lukašenkos aplinkoje susibūrė vakarietiškų pažiūrų valdininkų grupė, sugebėjusi išsilaikyti valdžioje ar labai arti jos, išstudijavusi diktatoriaus psichologiją, patyliukais sukaupusi įtikinamą kompromatą ir tik laukianti tinkamos progos.
Iki šiol šis scenarijus atrodė įtikinamas, nes ir didžiausias pataikūnas matė, kad „vadas“ neadekvačiai suvokia tikrovę.
Deja, be jokio moralinio pasipriešinimo patvirtinus tą pačią vyriausybę paaiškėjo, kad A.Lukašenką remia ne tik jėgos struktūros. Sunku patikėti, kad išmušus „valandai X“ (ją valdininkai jaučia instinktyviai) vyriausybės nariai staiga atsistotų ir choru ištartų: „Išeik.“
Galbūt jei Baltarusijos miestuose ir miesteliuose pradėtų steigtis Koordinacinio komiteto ar kitos politiškai vienijančios struktūros rėmimo grupės, o už jų matytųsi rimta politinė jėga, panašiai kaip kadaise Sąjūdyje, į jas pradėtų eiti daug dabartinės valdžios žmonių. Ir milicija? Tai – problema. Apdovanojęs nemažai rugpjūčio 9-osios smogikų diktatorius dar labiau juos pririšo paviešindamas (jeigu nori, kad minia sudraskytų, prašom, išeik).
Įdomu, kokiu pagrindu atsirado sąrašas Baltarusijos valdininkų, kuriems skirtos sankcijos?
Ketvirtasis scenarijus – „jaruzelskis“. Patariant strateginiam Baltarusijos partneriui gali būti surastas „generolas“, įvesta karinė padėtis su visiems gerai žinomomis pasekmėmis, A.Lukašenka pasodinamas rašyti memuarų, „stabilizuota“ įsisiūbavusi valtis ir po tam tikro laiko paskirti naujo „vado“ rinkimai.
Kaip reaguotų mūsiškis, demokratiškas, pasaulis? Savaime suprantama, pasmerktų. O visa kita būtų labai painu. Greta šio scenarijaus dažnai minimas galimas Rusijos kariuomenės įvedimas į Baltarusiją. Manau, Maskvai šiuo metu būtų nenaudinga nuteikti prieš save faktiškai visą Baltarusiją. Verčiau jau turėti savo sukalbamą žmogų prezidento poste.
Penktasis scenarijus – modifikuotas pirmasis. Pabandyti susitarti (be Lenkijos, Lietuvos ir t.t.) su Koordinaciniu komitetu, gal net pasiūlant jiems postų naujoje vyriausybėje, dėl naujų rinkimų po pataisų konstitucijoje.
Manau, šis variantas aptartas ir su V.Putinu.
Opozicija nesutiks, bet ilgai aiškinant, kad tai geriau nei vidinis karas, ji nuomonę gali ir pakeisti. Nes A.Lukašenkos vis tiek nebeliks valdžioje.
Šeštasis scenarijus – „caudillo“ vyniosis, vyniosis ir išsivynios.
Labai tikėtinas variantas, ypač po Lietuvos sprendimo neįsileisti A.Lukašenkos į Lietuvą, t.y. apsipirkti „Ikea“. Manau, tai „sukrėtė“ diktatorių.
Dabar galima paklausti: o kas iš mums žinomų pretendentų į Baltarusijos prezidento postą (jau be A.Lukašenkos), dalyvaujant ir iš kalėjimo paleistiesiems, laimėtų naujus rinkimus? Ir kuris iš jų pasisakys prieš atominę elektrinę Astrave?
Tikiuosi, nereikės prisiminti pasakos posakio: „Drakonas mirė, tegyvuoja drakonas.“
