Teigiama, kad eilinis žmogus į partijų žaidimus žvelgia labai blaiviai ir puikiai supranta, kad visa tai yra jam svetima. Be to, politologams kilo klausimų, kokiu tikslu iš tiesų buvo suformuota rinkimų sistemų pokyčius svarstanti darbo grupė.
Nustumti į pakraščius
Visiškai kitokios nuomonės laikėsi ketvirtadienį į darbo grupės, sudarytos dėl rinkimų sistemų pokyčių klausimų svarstymo, posėdį sukviesti politologai.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) politologas Lauras Bielinis kritiškai įvertino iniciatyvą keisti rinkimų sistemą. Anot jo, dabartinė rinkimų sistema Lietuvoje yra jau nusistovėjusi, stabili ir užtektinai gerai funkcionuojanti, keisti ją reikštų rizikuoti, nežinant, kas bus pasiekta.
Politologo teigimu, didžiausia problema – ne Lietuvos rinkimų sistema, o pačios politinės partijos.
„Susimąsčiau, kodėl staiga iškilo šis klausimas, kodėl kyla tokie klausimai bendrai. Matyt, politinės partijos yra nepatenkintos rinkiminiais rezultatais arba nepatenkintos tuo, kaip rinkėjai aktyviai arba neaktyviai dalyvauja rinkimuose, kokiais motyvais vadovaudamiesi pasirenka vieną ar kitą kandidatą,
Šiuo atveju, tie pokyčiai ir pakeitimai, kuriuos bandote inicijuoti, neduos to rezultato, nes tikrai nežinome, ką gausime galutinėje versijoje. Tai labai sunku prognozuoti“, – kalbėjo L.Bielinis.
Anot jo, rinkimai tampa problematiškais dėl kelių priežasčių, ir ne tik Lietuvoje – pirmiausia, rinkėjai yra pasyvūs, 50 proc. siekiantis rinkėjų aktyvumas laikomas labai geru. Kita priežastis – pačios politinės partijos.
„Politinės partijos labai supanašėjo, jos visos iš dalies yra populistiškai orientuotos, labai retai pasitaiko jų vertybinių kriterijų, kurie jas išskirtų“, – įvertino politologas.
Anot jo, būtent dėl pateiktų kitokių vertybinių kriterijų Laisvės partija praėjusiuose Seimo rinkimuose ir buvo pastebėta.
„Manyčiau, kad problema yra ne rinkimų sistemos keitimas, o pati partinė sistema. Politinės partijos, kurias dabar stebime, iš esmės yra pakliuvusios į tam tikrą krizę: regime ne politines partijas, o poltinių partijų viršūnėles. Tokius informacinius centrus su lyderiais ir aplink juos esančius 10-15 žmonių, kurie ir transliuoja partijos einamąsias pozicijas.
Net pabrėžčiau, kad einamąsias pozicijas, ne strategines, ne ideologines, bet einamąsias pozicijas. Diskutuoja tarpusavyje ir sukuria vaizdą, kad štai yra partinis gyvenimas.
Tačiau realiai partinės masės yra nustumtos į pakraščius, jos yra labai pasyvios, ir dėl tos priežasties eilinis žmogus, kuris nėra partinis, jis žvelgia į visą tą partijų žaidimą labai blaiviai ir puikiai supranta, kad visa tai yra jam svetima, ir jis net nesistengia to suprasti“, – kalbėjo L.Bielinis.
Politologo teigimu, tos politinės partijos, kurios dabar siekia pakeisti rinkimų sistemą, turėtų pirmiausiai žvelgti į partinę sistemą ir partijų būvius – pakeitus juos būtų galima daugiau laimėti ir pačiuose rinkimuose.
Paveiktų aktyvumą
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos politologė Jūratė Novagrockienė teigė nesutinkanti su ankstesniuose klausymuose politologų išsakytomis mintimis, jog Lietuvos Seimo rinkimų sistema neišpildo jai keliamų reikalavimų.
Politologė pabrėžia, kad rinkimų sistemos funkcija yra užtikrinti tolygų socialinių grupių, o ne politinių partijų, atstovavimą, stabilizuoti politinę sistemą, nepaversti valdymo chaotišku.
„Iš vienos pusės valstybės paskirtis yra remti politines partijas, kita vertus – riboti jų patekimą į politinių partijų rinką. Užtikrinti, kad mažos politinės partijos, kurios pas mus kuriasi ir yra būdingos visoms Rytų ir Vidurio Europos valstybėms, kad jos vis tik atstovautų ne pačios save, ne savo vadovus, o konkrečią socialinę grupę.
Kai buvo kalbama apie tai, kad atsiranda ir teisinių problemų dėl žmogaus teisių užtikrinimo – manau, turime labai daug instrumentų, kurie veikia ir tą padaro“, – kalbėjo politologė.
J.Novagrockienė teigė, jog rinkimų sistemos keitimo poveikis arba pasekmės yra pagrindinis kriterijus, kuris verčia abejoti, ar tikrai reikia keisti mūsų rinkimų sistemą.
„Pritariu, kad nereikia keisti, nes nuspėti, kokie bus padariniai, yra praktiškai neįmanoma. Atliktos studijos parodė, kad ir mažiausias rinkimų sistemos pakeitimas vienaip ar kitaip daro poveikį rinkėjų aktyvumui“, – pabrėžė ji.
Anot politologės, negalima vadinti mitu ir to, kad rinkėjai palankiau vertina balsavimą už asmenį ar kad reitingavimas yra nesėkmingas sprendimas.
Vis dėlto, J.Novagrockienė palaiko siūlymą dėl regioninio atstovavimo tobulinimo: gyventojų skaičiumi mažėjančiam regionui mažinti mandatų skaičių, didėjančiam regionui ar miestui – didinti.
Anot J.Novagrockienės, kalbant apie galimus rinkimų sistemos pokyčius, svarbus yra legitimumas – kad būtų užtikrintas pasitikėjimas politikais ir nesumažėtų rinkėjų aktyvumas, į diskusijas reikėtų įtraukti visuomenines organizacijas, kad bent taip rinkėjų balsas būtų girdimas.
Apsaugo nuo verslininkų projektų
Savo ruožtu politologas Vytautas Dumbliauskas teigė, kad, nepaisant anksčiau kolegų įvardytų sistemos minusų, žiūrint piliečio akimis, Lietuvos rinkimų sistema funkcionuoja normaliai, išrenkamas Seimas, jame keičiasi partijos.
„Galbūt rinkėjai nubaudžia per žiauriai – turime dėsnį, kad kiekvienais Seimo rinkimais kartais net du trečdaliai Seimo narių pakeičiami, lieka tik trečdalis senųjų narių. Vėliau jie susiduria su problemomis dėl darbo, dėl karjeros, tad galime žmogiškai suprasti politikų norus užsikrinti garantiją“, – kalbėjo V.Dumbliauskas.
Politologas priminė Makso Vėberio idėją, jog politiko ir valstybės tarnautojo profesija iš esmės skiriasi politiko profesijos nenuspėjamumu, kada valstybės tarnautojas turi tam tikras garantijas.
V.Dumbliauskas teigė neigiamai vertinantis idėjas keisti rinkimų sistemą: „Šiuo atveju irgi esu skeptikas, mano manymu, praėjo dar per mažai laiko – ne pilnai 30 metų valstybės gyvenime yra tokia smulkmena“.
Politologas norėjo atkreipti proporcinės rinkimų sistemos šalininkų dėmesį, jog rinkimai vienmandatėse apygardose neleidžia stambių verslininkų projektams viešpatauti Seime.
„Proporcinė sistema palengvina tokioms grupuotėmis, kurias sunku pavadinti partijomis – turiu omeny Darbo partiją arba valstiečių sąjungą, joms palengvina patekimą į Seimą. Surandamas populiarus lyderis, sudaromas sąrašas, ir jie – Seime.
O leiskime kiekvienam tų sąrašų narių pabandyti laimėti vienmandatėse – vargu, ar jie labai įtikintų vietinius rinkėjus“, – svarstė V.Dumbliauskas.
Savo ruožtu posėdyje pirmininkavęs konservatorius Andrius Vyšniauskas paaiškino, kodėl ši grupė dirba ir ką norima pasiekti.
„Pajuokaujant galėčiau pasakyti, kad norime šiek tiek palengvinti darbą politologams dėl paprastos priežasties. Per pastaruosius ketverius metus ir prieš tai buvusiose kadencijose artėjant Seimo, savivaldos rinkimams matydavome be galo daug visokių siūlymų keisti rinkimų sistemas į vieną ar kitą pusę – ar mažinti kartelę, ar keisti merų rinkimų tvarkas.
Šis Seimas, ši dauguma norėtų visus šiuos klausimus išspręsti per dabartinius pusantrų metų, kada neturime jokios nacionalinės rinkimų kampanijos, tam, kad sumišimo, chaoso ir rinkimų įstatymo keitimų prieš pat rinkimus būtų kuo mažiau“, – kalbėjo A.Vyšniauskas.
