Tarkime, kad Kremliaus šeimininku po B.Jelcino būtų tapęs kitas žmogus, ne V.Putinas, ar JAV ir Rusijos santykiai, o kartu, kaip dabar apibendrintai mėgstama sakyti, tarp Vakarų ir Rytų, būtų kitokie, draugiškesni?
Jeigu Rusija būtų atsisakiusi branduolinio arsenalo, Rusijos Dūmoje ūžtų partijų spiečius, regionai pražystų kunigaikštystėmis, Čečėnijoje įsikurtų Saudo Arabijos kalifatas, energetikos įmonėse klestėtų užsienio kapitalas, o Kremlius kartotų – pasiimkite Arktikos, kiek tik pajėgiate, jauni talentai dar mokyklos suole tik ir svajotų, kur įsitaisyti Vakaruose, žinoma, Vakarai būtų patenkinti ir pasitelkę „ekspertus“ iš Lietuvos nuolat lankytųsi Maskvoje su patarimais, kaip gyventi „pagal Vakarus“.
Bet taip neatsitiko ir kažin ar galėjo atsitikti, nes jau B.Jelcinas po pirmo nesėkmingo karo su Čečėnija, kaip teigia patys rusų politologai, pajuto, kad drauge su sovietų imperijos griūtimi gali ateiti pabaiga ir Rusijos Federacijai. V.Putiną į didžiąją politiką atvedė B.Jelcino aplinka, A.Čiubaisas, B.Nemcovas ir kiti.
Tikslus, tvarkingas ir geras vykdytojas – taip dabar cituojamos jų anuometinės V.Putino charakteristikos.
Negeria. Pastaroji frazė ano meto B.Jelcino „žygių“ fone turėjo didelę reikšmę.
Garsusis V.Putino šūkis, skirtas baudžiamosios ekspedicijos Čečėnijoje baigiamajai fazei „skersti tualete“, didžiajai Rusijos visuomenės daliai padarė kelis kartus didesnį įspūdį nei storos liberalų iš „Jabloko“ partijos politinės ir ekonominės programos.
Autoritarinė Rusijos visuomenė pajuto sugrįžtant „stiprią ranką“, o V.Putino aplinka – dar ir šansą pakilti iš imperijos griuvėsių, nebeleisti Vakarams milžiniškos, bent jau teritoriniu požiūriu, valstybės vadinti „benzino kolonėle“.
Tačiau, jų manymu, imperijos atgimimas neįmanomas be stiprios asmenybės, policinių priemonių ir žmonių palaikymo.
Jau po dešimties V.Putino valdymo metų įžvalgi Rusijos tyrinėtoja psichologė E.Kornejeva knygoje „Putino karalystė“ rašė: „Rusiškos opozicijos ideologai vadina V.Putino Rusiją policine valstybe.
Tačiau dabartinė Rusijos valdžia paprasčiausiai tik realizuoja socialinį užsakymą, kuris senų seniausiai suformuotas liaudies sielos, trokštančios stiprios rankos valdovo, gelmėse. Opozicija šaukia – V.Putinas diktatorius. Tačiau diktatorystė dabartinei Rusijos valdžiai visiškai nereikalinga, tai nešiuolaikiška ir grubu.
Dabartinės polittechnologijos leidžia taip išmaniai manipuliuoti rinkėjų jausmais ir nuomonėmis, kad būti diktatoriumi net gėdinga. Liaudies nereikia versti garbinti lyderio – reikia jai leisti tai, ko ir pati ieško, t.y. garbinimo objekto.
Liaudis ieško to, kas suteiks galimybę jaustis saugiai ir užtikrintiems rytdiena. Kas leistų didžiuotis savo didinga kultūra, išvaduotų iš amžino nevisavertiškumo komplekso ir suteiktų galimybę pajusti galią. Taip, mums reikia to, kas padarys mus Jėga.“
Idealus imperinės savimonės aprašymas. Į ją V.Putinas faktiškai ir atsirėmė. Nekvaili Vakarai tai pajuto jau po pirmosios V.Putino valdymo kadencijos.
Pajutę nesnaudė, ėmėsi sparčios NATO ir ES plėtros. Savo ruožtu V.Putinas ir aplinka (beje, gana gausi) ėmėsi imperijos atgaivinimo plano – ne SSRS, ne planinės ekonomikos, ne „piatiletkų“, o Rusijos imperijos.
Iš karto buvo nuspręsta, kad neatsiejama imperijos dalis – karinė galia.
Su silpnu niekas pasaulyje nesiskaito. V.Putinas asmeniškai iki šių dienų kuruoja karinę pramonę ir investicijas į ją.
Manau, kad būtent dėl nemenkėjančio dabartinės Rusijos valdžios dėmesio karinei galiai Vakarų žiniasklaidoje šalis artėja prie „kosminio blogio“ simbolio.
Ir tikrai ne dėl to, kad Kremlius neleidžia A.Navalnui patekti į Dūmą. Kas netingi, gali palyginti, kaip Pentagonas vertino Rusijos karines pajėgas prieš 20 metų ir kaip dabar. Diena ir naktis. O dėl Kinijos viršgarsinių raketų JAV generolai teištarė vieną sakinį: „Kaip jie taip sugebėjo!“
Imperija be jūros ar jūrų – ne imperija, o šiaip didelė nerangi valstybė. Tai ir prekyba, ir pasaulinė komunikacija, ir karinės bazės, ir visokių rūšių laivynas.
Kremlius akimirksniu sureagavo į Maidano „pusvalandžiui“ užmirštą Krymą.
V.Landsbergis visiškai teisus: dabar situacija dėl Krymo gali keistis tik Rusijai subyrėjus. Kitais žodžiais, niekada.
Tiesa, buvo momentas, kai Krymas galėjo likti kaip ir buvęs. Reikėjo V.Janukovyčių palikti artėjantiems rinkimams, vis tiek jo korta jau buvo mušta.
Bet revoliucinės euforijos fone niekas apie tai negalvojo. Ir juo labiau kaip patyrusios žaidėjos neįvertino Rusijos. Bet svarbiausia, kad Krymo „pasiėmimui“ visiškai neprieštarauja Rusijos opozicija, nes žino visuomenės nuomonę.
Kadangi viena svarbiausių imperijos sudedamųjų dalių yra jos gyventojų savimonė, įsitikinimas, kad esi stiprios ir galingos valstybės atstovas, kaip kadaise senovės Romoje, Kremlius daug dėmesio, turiu omenyje, investicijas, pradėjo skirti ideologijai, diskusijoms ir aiškinimams, kokias vertybes Rusija turėtų ginti.
Beje, tai daroma kur kas intensyviau nei Vakaruose, kurie išgyvena vartotojišką ir savo tapatybei visiškai abejingą laiką.
Kad ir kokie procesai vyktų Rusijoje, ji jau nebėra su ramentu ir maišeliu vienoje rankoje, o kitoje – su mygtuku iš nevilties susprogdinti save ir kitus.
